Vinilinė plokštelė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
45 aps/min. vinilinė plokštelė

Vinilinė plokštelė – analoginio garso laikmena, diskas, ant kurio yra išraižytas spiralinis griovelis, kuris kinta pagal garso bangą. Griovelis dažniausiai prasideda ties plokštelės kraštu, o baigiasi ties viduriu (beveik visuomet uždaru žiediniu grioveliu). Vinilinės plokštelės paprastai apibūdinamos pagal jų skersmens dydį (30 cm, 25 cm, 17,5 cm ir kt.), sukimosi greitį (33, 78, 45 aps/min. ir kt.), talpą, reprodukcinį tikslumą ar garso kanalų skaičių (monofoninį, stereofoninį, kvadrofoninį ir kt.).

Didžiąją XX a. dalį vinilinės plokštelės buvo pagrindinė terpė, naudojama muzikos atkūrimui, pakeitusios fonografo cilindrus. Vėlyvajame 8-ajame dešimtmetyje skaitmeninės laikmenos įgijo didesnę rinkos dalį ir 1991 m. išstūmė vinilines plokšteles.[1] Tačiau, jos tebėra leidžiamos ir XXI amžiuje. Apie 2008 m. plokštelės atgavo populiarumą, buvo parduota apie 2,9 mln. vnt. tais metais, ir tai didžiausias pardavimų skaičius nuo 1998 m.[2] Jas dažniausiai naudoja įvairūs didžėjai ar kolekcionieriai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]