Noimano-Zaso byla
Noimano-Zaso byla – Klaipėdos krašto pronacistinių organizacijų veikėjų byla 1934–1935 m.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmosios pogrindinės organizacijos, identifikavusios save su NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija), Klaipėdos krašte pradėtos kurti 1928 m. Lietuvos vyriausybė šių organizacijų nelaikė pavojingomis. NSDAP 1933 m. pradžioje paėmus valdžią Vokietijoje, pronacistinis judėjimas Klaipėdos krašte ypač suaktyvėjo. 1933 m. pavasarį, nurodžius NSDAP, Klaipėdos krašte imta kurti oficialią pronacistinę politinę organizaciją. Ją burti ėmėsi Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios kunigas baronas Theodor von Sass. 1933 m. gegužę į miesto tarybos rinkimus eidama Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos (vok. Christlich Sozialistische Arbeitsgemeinschaft – CSA) pavadinimu, ji iškart gavo ½ mandatų. Th. von Sass buvo paskirtas miesto vadu, nors siekė vadovauti viso krašto organizacijai. Tačiau nei partijos vadovybei Vokietijoje, nei kitiems Klaipėdos krašto politiniams veikėjams jo kandidatūra į krašto „Führerio“ vietą nebuvo priimtina. Vietos politiniams veikėjams pasiūlius, krašto vadu Adolfo Hitlerio pavaduotojas Rudolf Hess netrukus paskyrė veterinarą Ernstą Neumanną. Nepaisant to, Th. von Sasso organizacija 1933 m. birželio 15 d. buvo oficialiai įregistruota kaip viso Klaipėdos krašto krikščionių socialistų darbininkų sąjunga. Nenusileidžiant T. von Sassui, 1933 m. birželio 21 d. buvo įsteigta antra, E. Neumanno vadovaujama, pronacistinė Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga (vok. Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets – SOVOG). Nors NSDAP ir toliau bandė spausti, kad Klaipėdos krašte būtų sukurta viena partija su vienu vadu, tačiau faktiškai dėl asmeninių Neumanno ir Sasso ambicijų šito padaryti jai nepavyko. Todėl NSDAP buvo priversta nebefinansuoti CSA veiklos, ir jos populiarumas, remiant senosioms krašto politinėms organizacijoms, buvo nusmukdytas. 1934 m. SOVOG gretose buvo 5986 nariai, CSA tepriklausė 2258. Vokietija šių partijų veiklą pakankamai atvirai rėmė, pirmiausia per savo vyriausiąjį konsulą Klaipėdoje Reinholdą von Sauckeną. Šioms partijoms buvo lojali ir Ottomaro Schreibero direktorija. Vokietijos pavyzdžiu Klaipėdos krašte buvo pradėta organizuoti smogikų būrius, kurių gretose buvo gaji ginkluoto perversmo idėja.
CSA bei SOVOG ryšiai su NSDAP ideologiniu aspektu dar menkai tyrinėti. Nors abi organizacijos kopijavo NSDAP struktūrą, kai kuriuos veiklos metodus bei kai kurias ideologines nuostatas, akivaizdu, kad Klaipėdos krašto organizacijose pasitaikiusios antisemitizmo bei rasizmo apraiškos buvo daugiau išskirtiniai atvejai (pvz., mažesnį populiarumą turėjusi CSA reikalavo iš savo narių arijų kilmės). CSA ir SOVOG bei NSDAP ideologiniu aspektu buvo skirtingos partijos. Daugelis įsitraukusiųjų į Klaipėdos krašto pronacistines organizacijas gyventojų neturėjo aiškaus supratimo apie nacionalsocializmą, o su NSDAP siejosi pirmiausia todėl, kad tai buvo atgimstančią Vokietiją reprezentavusi politinė jėga, kurios atstovai ne kartą įvairiais būdais Klaipėdos krašto veikėjams žadėjo revizuoti Versalio sistemą (pvz., Adolfas Hitleris asmeniškai 1933 m. kovo 4 d. Klaipėdos vokiečių delegacijai Karaliaučiuje pažadėjo Klaipėdos kraštą grąžinsiąs Vokietijai). Kadangi Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto gyventojų kontingente nesugebėjo pelnyti didelio pasitikėjimo, vietiniai gyventojai, paveikti Vokietijos propagandos, tikėjo, kad Hitlerio dėka Klaipėdos kraštas grįš į Vokietijos sudėtį. Geriausiai tai iliustruoja faktas, kad į CSA ir SOVOG, ypač į pastarąją, įsijungė dauguma svarbiausiųjų krašto politinių veikėjų, kurių ideologinės nuostatos Lietuvos atžvilgiu pirmiausia buvo antiintegracinės.
Remdamasi Lietuvos saugumo agentų medžiaga bei pranešimais iš Lietuvai lojalių vietinių krašto institucijų, Lietuvos vyriausybė galėjo akivaizdžiai konstatuoti, kad CSA ir SOVOG buvo finansuojamos iš Vokietijos, jų veikla koordinuojama per Klaipėdoje veikusį Vokietijos generalinį konsulatą. Suaktyvėjusios antilietuviškos uniformuotų, Vokietijos smogikus pamėgdžiojusių, dalinių akcijos Klaipėdos krašte buvo pagrindinis Lietuvai nerimą kėlęs reiškinys. Tai liudija, jog atsakomaisiais veiksmais, kurių ėmėsi vyriausybė 1934–1935 m., pirmiausia siekta nuslopinti antilietuvišką judėjimą Klaipėdos krašte: antiintegracinę ir tuo pačiu antilietuvišką propagandą, smogikų siautėjimą, radikalėjančias autonominių valdžios institucijų nuostatas.
Padrąsinta palankaus 1932 m. Haagos tribunolo nuosprendžio, 1933 m. lapkričio mėn. Lietuva paskyrė gubernatoriumi Joną Navaką. Visuomenei buvo pradėta įteikinėti hiperbolizuota iš CSA ir SOVOG Lietuvos suverenitetui Klaipėdos krašte kilusi grėsmė: šią grėsmę imta vaizduoti kaip grėsmę „tautai“ ir „valstybei“ (1934 m. vasario 8 d. specialiai sukurtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas buvo juridinis pagrindas Lietuvai pradėti atsakomuosius veiksmus). 1934 m. vasario mėn. Ernst Neumann, smogikų vadas Erich Lappin buvo suimti, CSA ir SOVOG veikla sustabdyta, ypač pronacistiškai nusiteikusių seimelio narių įgaliojimai įšaldyti, 1934 m. birželio 28 d. buvo paleista Ottomaro Schreiberio direktorija, liepos pradžioje atleistas Klaipėdos apygardos teismo direktorius, Klaipėdos vyriausiuoju burmistru vietoj paskirtas Lietuvai lojalus Erdmonas Simonaitis.
Suimtieji veikėjai buvo įkalinti, o vėliau teisiami Kaune (teismo pradžia 1934 m. gruodžio 14 d.). Tyrimo metu buvo surinkta 300 dėžių kaltinamosios medžiagos: per kratas iš 805 asmenų buvo konfiskuoti 1104 šaunamieji ginklai, rasta nacistinės atributikos, dokumentų. Daugumą teistų veikėjų buvo kaltinami ryšiais su Vokietija ir bandymu organizuoti ginkluotą sukilimą siekiant atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos (atskiras kaltinimas buvo pateiktas J. Jesučio žudikams). Tačiau, kaip aiškėja iš bylos kaltinamojo akto, realiu pagrindu tokiam kaltinimui tapo tai, kad Lietuvos teisėsaugos struktūros tardymo metu gavo kelių liudytojų parodymus, jog SOVOG vadovybė įsakiusi savo smogiamiesiems būriams 1934 m. sausį prisijungti prie į Klaipėdos kraštą iš Rytprūsių turėjusių įžygiuoti smogiamųjų būrių. Dabartinėje istoriografijoje abejojama, ar Vokietija 1934 m. tokį įžengimą jau būtų palaiminusi (Versalio sutarties revizija akivaizdžiai įsigalėjo Vokietijos užsienio politikoje tik 1935 m., o Klaipėdos krašto problema Vokietijai buvo tik antraeilis šios revizijos komponentas). Nors esama realių planų, kaip minėtas sukilimas turėjęs vykti, jų įgyvendinimas 1934 m. dar būtų buvęs labai komplikuotas. Pagrindiniu įkalčiu, kaltinant ginkluoto sukilimo organizavimu, buvo konfiskuoti ginklai, tačiau dauguma jų buvo legaliai įsigyti ir skirti medžioklei.
Tai liudija, kad Neumanno-Sasso procesas buvo pakankamai politizuotas. Dabartinių istorikų vertinimu, tai buvo procesas ne prieš nacionalsocializmą kaip ideologiją, bet prieš antilietuvišką CSA ir SOVOG veiklą Klaipėdos krašte. Teismas 1935 m. kovo 16 d. keturis J. Jesučio žudikus nuteisė mirties bausme, Ernst Neumann ir Willy Bertuleit buvo nuteisti kalėti 12 metų, Theodor von Sass – 8 metus, kiti – nuo pusantrų iki šešerių metų. Iš viso buvo nuteisti 87 asmenys, 35 išteisinti (ilgiau kalėti liko 76 asmenys).
Vadinamasis Kauno procesas formavo ryškias antilietuviškas nuotaikas Vokietijoje. Adolfo Hitlerio vyriausybė ėmė grasinti Lietuvai, 1934 m. kovo 14 d. paskelbė šalies ūkiui pakenkusią ekonominę blokadą, 1935 m. kovą sutraukė prie Rytų Prūsijos sienos kariuomenės dalinių. Buvo imtasi prievartos ir prieš Rytprūsiuose gyvenusius lietuvius, nusiaubtos ir uždarytos jų draugijos ir organizacijos. Bausmės dydį ir vėlesnę Lietuvos politiką nuteistųjų adresu pastebimai koregavo Klaipėdos konvencijos signatarių pozicija Vokietijai Neumanno-Sasso proceso metu paskelbus, kad ji turinti karinę aviaciją bei įvedanti privalomąją karinę tarnybą. Konvencijos signatarės ir Vokietija spaudė Lietuvą keisti politiką Klaipėdos krašte. Vyriausybė 1935 m. balandį atšaukė gubernatorių Joną Navaką. 1936 m. pabaigoje – 1938 m. pradžioje buvo amnestuota dauguma nuteistųjų nacistų veikėjų, tarp jų Theodor von Sass, Konrad von Dressler, Ernst Neumann, Willy Bertuleit, Herbert Böttcher ir kt.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Dr. Neumann‘o, v. Sass‘o bei kitų bylos kaltinamasis aktas, Kaunas, 1934;
- Žostautaitė P., Klaipėdos kraštas 1923–1939, Vilnius, 1992;
- Žalys V., Kova dėl identiteto: kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m., Lüneburg, 1993;
- Nikžentaitis A., „Germany and the Memel Germans in the 1930s (on the basis of trials of Lithuanian agents before the Volksgerichthof, 1934–1945)“, in The Historical Journal, Nr. 3, 1996;
- Tauber J., „Das Memelgebiet (1919–1945) in der deutschen und litauischen Historiographie nach 1945“, in Nordost-Archiv, Im Wandel der Zeiten: Die Stadt Memel im 20. Jahrhundert, Neue Folge Band X/2001. Lüneburg, 2002;
- Ivanovas B., „Die Einstellung der regierenden Partei Litauens „Tautininkai“ gegenüber den Deutschen im Memelgebiet 1926–1939“, in Annaberger Annalen, 2003, Nr. 11;
- Ivanovas B., Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje: tautinių įvaizdžių klausimas, Vilnius, 2005.