Naujosios Vilnios karo belaisvių kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kapinės
Paminklas

Naujosios Vilnios karo belaisvių kapinės – karo belaisvių kapinės Naujojoje Vilnioje, Parko gatvėje. 22 kauburėliai žymi 19411943 metais žuvusių fašistinės Vokietijos stovyklos Sovietų Sąjungos karo belaisvių (tarybinių karių ir civilių) broliškus kapus.[1] Broliškos kapinaitės su paminklu karo aukoms yra prie Respublikinės psichiatrijos ligoninės tvoros iš Linksmosios gatvės pusės. Teritorijos plotas – 7320 m².

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Sovietų Sąjunga N. Vilnios ligoninėje įsirengė didelę karinę bazę, kurią paliko tik 1941 m. vokiečių spaudžiama. Šie ją pavertė belaisvių stovykla.[2] Joje laikomų karių laidojimui vokiečiai iškart atrėžė žemės sklypą, kurį belaisviai, šaldomi ir marinami, greitai užpildė (mirė apie 4 500 kalinių). Yra duomenų, kad karo aukų Naujojoje Vilnioje būta keliskart daugiau.[3]

2006 m. atlikti kapinių restauracijos darbai Rusijos lėšomis.

2010 m. kapinių būklė buvo patenkinama.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Priedas № 2 prie 1990 m. TSRS gynybos ministerijos direktyvos
  2. Nepažįstama Naujoji Vilnia
  3. Naujosios Vilnios istorijos eskizas (Vilniaus Naujosios Vilnios vidurinės mokyklos istorijos vyr. mokytojas Aurelijus Gieda ir 9 b klasės mokinys Povilas Liubauskas, 2004 m.)
  4. Kapavietės apskaitos kortelė Archyvuota kopija 2014-02-02 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kultūros vertybės byla IV 1. N. Vilnia, belaisvių kapinės. KPC paveldosaugos biblioteka.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973, p. 33
  • Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944). Vilnius, 1965, d. 1, p. 226.
  • REKEŠIUS, Jonas. Tarybinių karo belaisvių kapinės. Iš Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius, 1988, t. 1, p. 380–381.
  • Vilnius. Naujoji Vilnia = Вильнюс. Науейи-Вильня: [apie tarybinių karių kapines Naujojoje Vilnioje] – Iliustr. – Gretut. tekstas liet., rus. // Atminimo knyga. Vilnius, 2006, p. 58.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]