Narkotizuojanti disfunkcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Narkotizuojanti disfunkcija – teorija, jog masinei žiniasklaidai suteikus didžiulį kiekį tam tikros informacijos, žmonės jai tampa apatiški. Ši sąvoka pirmą kartą panaudota 1957 metais amerikiečių sociologų Paulo Lazarsfeldo ir Roberto Mertono straipsnyje „Masinė komunikacija, populiarus pomėgis ir organizuotas socialinis veiksmas“.[1] Šiame straipsnyje autoriai sako:

„<...> masinė žiniasklaida dvidešimto amžiaus amerikiečiui padeda atsiriboti nuo pasaulio. Dėl to, didžioji dalis žiniasklaidos sukelia tik paviršutinišką susirūpinimą visuomenės problemomis, ir šis paviršutiniškumas dažnai sukelia masinę apatiją.

Susidūrimas su tokiais informacijos kiekiais dažniau narkotizuoja, o ne suteikia jėgų imtis veiksmų. Laikas, skiriamas skaitymui ir klausymui, didėja ir laikas, skiriamas organizuotam veiksmui, mažėja. Individas skaito pasakojimus apie problemas ir gali net kalbėti apie alternatyvius jų sprendimo būdus, tačiau tai neužmezga ryšio su realiais socialiniais veiksmais. Šis pilietis gali džiaugtis savo didingu susidomėjimu visuomenės problemomis, tačiau jis nepastebi to, jog atsiribojo nuo sprendimų ir veiklos.“

Anot autorių, individai, susidūrę su infomacija ir pranešimais apie įvairias problemas, turi nemažai žinių ir gali laisvai diskutuoti apie jas ir tiki, kad taip padeda jas spręsti. Žmonės nesuvokia, jog tiesiog domėdamiesi arba dalyvaudami diskusijose, jie niekuo neprisideda prie tikro problemos sprendimo.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimai, skirti žiniasklaidos efekto suvokimui, dvidešimtajame amžiuje turėjo tris pagrindinius tarpsnius. Nuo 1920-ųjų iki 1940-ųjų, tyrėjai manė, jog žiniasklaida daro stiprų poveikį savo auditorijai. Šį tarpsnį geriausiai apibūdina Poodinės adatos modelis arba Kulkos teorija. Ši teorija buvo skirta išaiškinti, kaip Antrojo pasaulinio karo propaganda keitė žmonių elgesį – nuo vyrų įtikinimo prisijungti prie kariuomenės, iki namų šeimininkių maisto ruošimo manierų.

Nuo 1940-ųjų iki 1960-ųjų tyrėjų akiratyje buvo Minimalaus efekto teorija, kuri atsirado tiriant amerikiečių balsavimo įpročius. Ši teorija teigė, jog politikų kampanijos rinkėjų veiksmams nedarė žymios įtakos, nes jie gana gerai žinojo, kokios yra kandidatų pozicijos tam tikrais klausimais, todėl rinkėjai turėjo iš anksto nusistatytą nuomonę. Būtent čia ir atsiranda narkotizuojančios disfunkcijos sąvoka, nes auditorija apatiškai reagavo į rinkimų kampanijas.

Nuo pat 1960-ųjų iki dabar tyrėjai dirbo su daug įvairių teorijų, tačiau jas visas vienija manymas, jog žiniasklaida gali turėti tiek stiprų, tiek silpną poveikį auditorijai, kuris priklauso nuo įvairių aplinkybių.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Mass communication, popular taste, and organized social action“ (www.irfanerdogan.com/dergiweb2008/24/13.pdf)