Nardymas
Nardymas – žmogaus veikla po vandens paviršiumi. Nardant galima atlikti įvarius darbus: remontuoti laivus, ieškoti nuolaužų, atlikti mokslinius jūrų gelmių tyrinėjimus ir filmavimus. Nardymas taip pat yra sporto šaka. Dažnai skiriamas profesionalus nardymas (kai dirbama po vandeniu) ir pramoginis nardymas (kaip hobis).
Neriant į vandenį keičiasi aplinkos slėgis, kadangi žmogaus fiziologija ir anatomija nėra natūraliai pritaikyta tokioms sąlygoms, naudojama speciali nardymo įranga, pvz., akvalangas, kuri prailgina panėrimo gylį bei laiką.
Seniausias nardymo būdas – nardymas sulaikius kvėpavimą. Šį būdą dar ir dabar naudoja perlų, kempinių ir dvigeldžių moliuskų rinkėjai šiltųjų jūrų regionuose.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XV a. vieną pirmųjų nardymo kostiumų sukūrė Leonardas da Vinčis. Kostiumas turėjo kvėpavimo vamzdelį ir plūdę, kurią nuleidus oras patekdavo į kostiumą. Su kostiumu buvo galima nardyti maždaug 10 m gylyje.
Pirmoji įranga, leidusi ilgiau išbūti po vandeniu – nardymo varpai, kurie pradėti naudoti XVI a. Tai buvo paprastos, sunkiais svoriais apkrautos konstrukcijos su ertme, kurios išlaikydavo apverstą padėtį būdamos pilnai užpildytos oru.
Greičiausiai pirmąjį nardymo varpą 1535 m. sukonstravo William Lorraine. 1616 m. Franz Kessler varpą patobulino.
Varpai buvo plačiai naudojami gelbėjimo darbams. 1658 m. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas įsakė ištraukti karo laivą Vasa, kuris nuskendo Stokholmo uoste 1628 m. 1663–1665 m. panaudojant varpą sėkmingai buvo iškelta dauguma patrankų.
1687 m. seras Viljamas Filipsas (William Phipps) panaudojo varpą iškeldamas lobį iš nuskendusio ispanų laivo prie Santo Domingo krantų, kurio vertė buvo 200 000 svarų sterlingų.
1691 m. Edmondas Halis patobulino varpą, į kurį oras buvo tiekiamas nuo ant paviršiaus esančių sunkių, pripildytų oru statinių.[1] Tai leido prailginti panėrimo laiką ir varpe įrengti langelį. Kiti patobulinimai leido išbūti po vandeniu iki 4 valandų.
1689 m. Denis Papin teigė, jog nardymo varpe slėgis ir šviežias oras galėtų būti palaikomas naudojant siurblius arba pūtimo įrenginius. Jo idėja buvo įgyvendinta lygiai po 100 metų – anglų inžinierius John Smeaton 1789 m. sukonstravo pirmąjį oro siurblį nardymui.[2][3]
XIX a. povandeninius tyrimus smarkiai paspartino du veiksniai: mokslo pažanga ir technologijų vystymasis, kai buvo sukurt oro siurbliai, filtrai, reguliatoriai ir pan.
1943 m. pabaigoje pradėjo kurtis nardymo klubai, o Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje bei JAV buvo įsteigtos nacionalinės nardymo organizacijos.[4]
XX a. 8-ojo dešimtmetyje, plintant turizmui, pradėjo sparčiai vystytis nardymo turizmas, skirtas tiesiog „aplankyti“ povandeninį pasaulį.
Šiandien nardymo įranga, būdama lengva ir patogi, tapo prieinama daugeliui.
Nardymo būdai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nardymo pobūdis priklauso nuo nardymo įrangos:
Sporto šakos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Laisvasis nardymas – ekstremali sporto šaka. Nardymas be oro arba vienu įkvėpimu;[5]
- Šuolis į vandenį – ekstremali ir olimpinė sporto šaka.[6] Šokama nuo stačių skardžių arba specialių platformų, lanksčių lentų, naudojami akrobatiniai triukai.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Edmonds, Carl; Lowry, C; Pennefather, John. „History of Diving“. South Pacific Underwater Medicine Society Journal. 5 (2). Suarchyvuota iš originalo 2010-10-14. Nuoroda tikrinta 2009-03-17.
- ↑ Davis, R. H. (1955). Deep Diving and Submarine Operations (6th leid.). Tolworth, Surbiton, Surrey: Siebe Gorman & Company Ltd. p. 693.
- ↑ Acott, C. (1999). „A brief history of diving and decompression illness“. South Pacific Underwater Medicine Society Journal. 29 (2). ISSN 0813-1988. OCLC 16986801. Suarchyvuota iš originalo 2008-06-27. Nuoroda tikrinta 2009-03-17.
- ↑ „Underwater diving“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2025-09-08.
- ↑ „Freediving Disciplines Explained“. www.deeperblue.com. Nuoroda tikrinta 2020-08-09.
- ↑ „Olympic diving“. olympedia.org. Nuoroda tikrinta 2021-01-31.