Mykolas Vielhorskis (1805)
| Mykolas Vielhorskis | |
|---|---|
| |
| Vielhorskių herbas | |
| Gimė | 1755 m. Horochive, Podolės apskrityje |
| Mirė | 1805 m. (~50 metų) Vienoje, Austrijoje |
| Tėvas | Mykolas Vielhorskis |
| Motina | Elžbieta Oginska |
| Veikla | Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas - leitenantas (1792), 1794 m. sukilimo dalyvis |
Mykolas Vielhorskis (lenk. Michał Wielhorski; 1755 m., Horochivas − 1805 m., Viena) − kunigaikštis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolas - leitenantas (1792), 1794 m. sukilimo dalyvis.
Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mykolas Vielhorskis gimė 1755 m. Horochive, Podolės apskrityje, kunigaikščių Mykolo Vielhorskio ir jo žmonos Elžbietos Oginskos šeimoje. Kilęs iš kunigaikščių, lot. "Hrabia" Vielhorskių giminės.
Tarnyba kariuomenėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Karinę tarnybą pradėjo kaip karininkas Austrijos kariuomenėje. Jo pulko draugas buvo kunigaikštis Juzefas Poniatovskis.
Mykolas Vielhorskis buvo Austrijos-Turkijos (1787—1791) karo dalyvis. Mūšyje netoli Šabaco tvirtovės buvo sužeistas. Vėliau kartu su Juzefu Poniatovskiu grįžo į tėvynę ir įstojo į Lenkijos karalystės kariuomenę. Kaip žinia, Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje buvusių Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės buvo atskiros.
Pradėjęs karinę tarnybą Mykolas Vielhorskis buvo paskirtas 2-osios Voluinės divizijos pulkininku.
1792 metais Mykolas Vielhorskis kaip minėtos divizijos vadas dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos (1792 m.) kare. Tų pačių metų birželio 14 d. Voluinėje patyrė pralaimėjimą Boruškovičių mūšyje.
Mykolas Vielhorskis buvo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Juzefo Poniatovskio dešinioji ranka. Pasižymėjo Zelencų mūšyje. Tačiau buvo apkaltintas, kad mūšio metu su ilgamečiu bičiuliu Juzefu Poniatovskiu kalbėjo tarpusavy vokiškai. Po Abiejų Tautų Respublikos karaliaus prisijungimo prie Targovicos konfederacijos Vielhorskis atsistatydino ir išvyko į užsienį.
Dalyvavimas 1794 m. sukilime[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1794 m. gegužę Mykolas Vielhorskis grįžo į Abiejų Tautų Respubliką ir aktyviai dalyvavo Kosciuškos sukilime. 1794 m. Mykolas Vielhorskis buvo paskirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių kariuomenės vadu. Po Vilniaus kapituliacijos atsistatydino.
Mykolas Vielhorskis kartu su generolu Juzefo Poniatovskiu, Stanislovu Mokronovskiu ir Eustachijumi Sanguška sudarė atskirą frakciją kariuomenėje.
Visą gyvenimą kentėjo nuo sužalojimų komplikacijų, patirtų mūšyje prie Šabaco 1788 metais.
1792 m. metais Mykolas Vielhorskis buvo apdovanotas „Virtuti Militari“ ordinu.
Mykolas Vielhorskis mirė 1805 m. Vienoje.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mykolas Vielhorskis buvo vedęs du kartus. Pirmoji žmona - Selina Pževska, su ja susilaukį trejų vaikų (Mykolo, Juzefo ir Michalinos). 1798 m. metais vedė antrą kartą Aleksandrą Kurdvanovską (1783−1849), Abiejų Tautų Respublikos didžiojo prievaizos Jano Plasido Kurdvanovskio (1746 - 1824) ir Rozalijos Chumbelinos Potockos dukterį, su kuria turėjo sūnų Aleksandrą Gustavą (1798−1874).
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- H. P Kosk Generalicja polska t. 2 Oficyna wydawnicza «Ajaks» Pruszków 2001.