Mykolas Liubomirskis
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Mykolas Liubomirskis | |
|---|---|
| Liubomirskiai | |
| |
| Herbas „Družina“ | |
| Gimė | 1752 m. |
| Mirė | 1825 m. (~73 metai) |
| Tėvas | Stanislovas Liubomirskis |
| Motina | Liudvika Pociejūtė |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
Kunigaikštis Mykolas Liubomirskis (lenk. Michał Lubomirski, 1752 m. – 1825 m. Dubne) – stambus Lenkijos magnatas, Lenkijos armijos generolas-leitenantas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilo iš kunigaikščių Liubomirskių giminės Višnioveckių linijos. Kijevo vaivados Stanislovo Liubomirskio (1704–1793) ir Liudvikos Pociejūtės (m. 1786) jaunesnysis (ketvirtas) sūnus.
1779–1794 m. – 13-to pėstininkų pulko vadas. 1785 m. buvo paskirtas Ukrainos ir Podolės divizijos generolu-majoru. Po to gavo generolo-leitenanto laipsnį Voluinės ir Kijevo divizijose, po to Voluinės-Podolės divizijoje.
1784 m. kunigaikštis Mykolas Liubomirskis buvo išrinktas masonų ložės vietininku Mažojoje Lenkijoje.
Švento Stanislovo (1784) ir Baltojo erelio ordinų kavalierius (1790).
1792 m. generolas-leitenantas kunigaikštis Mykolas Liubomirskis dalyvavo ATR-Rusijos kare, kur vadovavo savo asmeniškai divizijai (4500 žm.). Dėl neryžtingumo ir konkurencijos tarp vadų Juozapo Antano Pniatovskio ir generolo-leitenanto Mykolo Liubomirskio Lenkijos armija patyrė pralaimėjimą rusų kariams netoli Zelencų ir Dubenkos. Po Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio kapituliacijos Mykolas Liubomirskis prisijungė prie Targovicos konfederacijos.
Šeima ir vaikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1782 m. kunigaikštis Mykolas Liubomirskis vedė Luiudviką Magdeleną Račinską (1765–1845), kuo dar labiau padidino savo turtą. Santuokoje turėjo keturis sūnus ir vieną dukterį: