Mnemonika
Mnemonika (gr. mnēmonikon (technēma) 'įsiminimo menas') – papildomomis asociacijomis praplečianti atminties galimybes, įsiminimą ir atsiminimą palengvinanti būdų sistema.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mnemonikos pradininku laikomas senovės graikų poetas Simonidas, gyvenęs apie 556–468 m. pr. m. e. Senovės Graikijos mokslininkai ir kalbų sakytojai taikydami mnemoniką įsivaizduodavo vaikštantys jiems pažįstamomis vietomis ir įsimintinus dalykus susiedavo su kiekviena vieta. Vėliau sakydami kalbą jie mintyse sugrįždavo į kiekvieną iš tų vietų ir prisimindavo jai priskirtą vaizdą, dalyką. Mnemonikos būdų sistemą sudarė vokiečių vienuolis G. von Feinaigle (1760–1819). Mnemonika tapo mokslo objektu XX a. viduryje.[1]
Tikslai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mnemonika padeda ne tik mechaniškai įsiminti, bet ir įsimenamą informaciją sujungti loginiais prasminiais ryšiais. Taikant mnemoniką galima kūrybiškai į sistemą įtraukti informaciją, sėkmingiau spręsti analitinio (pavyzdžiui, rasti panašumus) ir formalaus (pavyzdžiui, nuspėti rezultatus) mąstymo užduotis. Mnemonika pasitelkiama ir psichiniams procesams (sakykime, vaizdiniams) analizuoti. Mnemonika leidžia geriau įsiminti ne tiek prasmingą, be ryškesnių struktūrinių ryšių (tai paprastai skaičiai, datos, vardai) informaciją susiejant ją su nesunkiai įsimenama.[1]
Būdai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Labiau įsimenama prasminiu arba ritminiu būdu išdėstant medžiagą. Objektas įsimenamas mintyse jam priskiriant vietą gerai pažįstamoje, tam tikru principu padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje, arba spalvų eilė spektre (vaivorykštėje) įsimenama pagal sakinio žodžių pirmąsias raides, kurios atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias (rado Onutė girioj žiburėlį, žiūri – mažas vabalėlis). Dažniausiai būna tokios įsiminimo sistemos: vaizdinių (geriau atkuriama su vaizdais susieta informacija, pavyzdžiui, skaičius 1 – išdidus žmogus, 2 – linksma moteris, 3 – paniuręs žmogus ir kita), vietų (grindžiamasi vaizduote ir pagerina įprastas atminties galimybes 2–7 kartus) ir pagalbinių žodžių (leidžia lengviau išmokti užsienio kalbų žodžius, prisiminti vardus, vietas, šis metodas geras mokant kiek atsilikusius ir prasčiau besimokančius, savo išmokimo ir įsiminimo strategijų neturinčius vaikus).[1]