Mino žemė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Mino žemė
美濃国
VII a. – 1871
Valstybė Japonijos vėliava Japonija
Regionas Tosando
Administracinis centras Tarui / Gifu
Apskritys 18
Vikiteka Mino žemėVikiteka

Minas (jap. 美濃国 = Mino-no kuni, jap. 濃州 = Nōshū) – senoji Japonijos žemė, kurios vietoje šiais laikais yra pietinė Gifu prefektūros dalis. Nors senąja žemės sostine buvo miestas, įsikūręs netoli Tarujaus, pagrindiniu pilies miesteliu buvo Gifu. Ilgą laiką tai buvo administracinis vienetas, kuris šiuo metu yra kultūrinis regionas.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemė yra geografiniame Japonijos Honšiū salos centre. Minas ribojasi su Ečidzeno, Hidos, Isės, Mikavos, Omio, Ovario ir Šinano žemėmis.

Mino žemė apima šiaurinę Nobi lygumos dalį ir iš karto į šiaurę nuo jos esančias kalnuotas teritorijas. Nuo Ovario žemės pietuose ją skyrė Sakai upė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VII a. įkurta kaip Japonijos administracinis vienetas. Čia pastatyta pagrindinė žemės šventykla. Žemę tradiciškai sudarė 18 apskričių (jap. 郡 = Gun) ir 131 didesnė gyvenvietė (jap. 郷 = Go). Muromačio laikotarpiu (XIV-XVI a.) galingiausia giminė buvo Toki (jap. 土岐氏 = Toki-shi), kurie valdė žemę kaip gubernatoriai (jap. 守護 = shugo) ir valdė ją iš Tokio miesto.

Sengoku laikotarpiu Mino žemę valdė Oda Nobunaga (šio pagrindinė pilis buvo Nagojoje, gretimoje Ovario žemėje), ir jo įpėdiniai žemę valdė ne tik po Nobunagos mirties, bet ir įsigalėjus Tojotomiui Hidejošiui. 1600 m. Mino žemės vakariniame pakraštyje įvyko žymiausias Japonijos mūšis - Sekigaharos mūšis, kurį laimėjęs Iejasu Tokugava suvienijo Japoniją ir įkūrė Tokugavų dinastiją. Svarbiausi Tokugavų laikų feodaliniai domenai šioje žemėje buvo Ogakis, Gudžio, Kano, Ivamura, Naegis, Takatomis, Imao ir Takasu.

1871 m. žemė kaip administracinis vienetas panaikinta ir kartu su Hidos žeme sujungta į Gifu prefektūrą. Kaip atskiras kultūrinis regionas išlieka iki dabar. Regionas garsėja tradicinio popieriaus, kalvystės, medžio dirbinių tradicijomis.