Mikrolitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mikrolitas

Mikrolitas – smulkūs titnago ar titnagtngų uolienų archeologiniai dirbiniai, būdingi įvairioms Europos vėlyvojo paleolito, mezolito ir neolito archeologinėms kultūroms.

Pagal mikrolitų tipų įvairovę dažnai skiriamos mezolito kultūros ir jų raida. Mikrolitai gaminti iš siaurų ar vidutinio pločio skelčių, kartais iš nuoskalų. Dažniausiai būna geometrinių formų (lanceto, keturkampio, trikampio, rombo, trapecijos ir kt.), gaminti mikrorėžtukiniu būdu. Pavieniai mikrolitai, turintys smaigalį (lancetai, trapecijos, rombai, dalis trikampių), buvo naudojami kaip medžioklės įrankių (strėlių, iečių) antgaliai, kiti (trikampiai, keturkampiai), tarpusavyje derinami, buvo įstatomi į medžio, kaulo ar rago korpuse išrėžtus griovelius ir suklijuoti sakais sudarydavo įvairių įrankių pjaunamuosius ašmenis.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje mikrolitai atsirado vėlyvojo paleolito pabaigoje (Arensburgo kultūra), apie II tūkstantmečio pr. m. e. viduryje ir išnyko neolito antroje pusėje (III tūkstantmečio pr. m. e. pradžia).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Egidijus ŠatavičiusMikrolitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 106 psl.