Mikovas

Koordinatės: 66°42′8.8″ š. pl. 33°0′2.56″ r. ilg. / 66.702444°š. pl. 33.0007111°r. ilg. / 66.702444; 33.0007111
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

66°42′8.8″ š. pl. 33°0′2.56″ r. ilg. / 66.702444°š. pl. 33.0007111°r. ilg. / 66.702444; 33.0007111 Mikovas (rus. Микков) – negyvenama sala Kandalakšos įlankoje (Baltoji jūra), priklausanti Murmansko srities Kandalakšos rajonui (Rusija).

Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sala yra centrinėje Kandalakšos įlankos dalyje, prie įėjimo į Kovdos užutėkį. Nuo Mikovo iki Kandalakšos kranto Kolos pusiasalyje šiek tiek daugiau kaip 2,5 km. Iki Kovdos kaimo yra 4,6 km, o iki Zelenoborskio gyvenvietės – 5,5 km. Salos ilgis apie 1,6 km, o plotis – iki 850 m plačiojoje vakarinėje dalyje.

Į pietus, vakarus ir šiaurvakarius nuo Mikovo yra daug kitų salų, daugelis kurių yra bevardės ir visai nedidelės. Didžiausios gretimos salos yra Jelovecas (Еловец), Beriozovecas (Березовец), Beriozovis (Берёзовый 'Beržinė'), Krivojus (Кривой 'Kreivoji'), Vysokis (Высокий 'Aukštoji'), Marfica (Марфица). Į pietus ir vakarus nuo Mikovo salos prasideda plati smėlinė sekluma, jungianti Mikovą su gretimomis salomis.

Aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sala netaisyklingos formos, pailga iš šiaurės vakarų į pietryčius, į rytus platėjanti. Turi dvi įlankas, vieną pietų pusėje, kitą – šiaurės pusėje, kurios beveik dalina salą į dvi dalis. Sąsmauka keliasdešimties metrų pločio.

Didžiąją dalį salos dengia miškas, kurio nėra tik šiaurės vakarų gale ir sąsmaukoje centre. Mikovo sala turi tris nedideles lėkštas aukštumas (iki 9 m šiaurės vakarų dalyje). Šiaurės vakarų dalyje įrengtas geodezinis punktas.

Mikovo sala garsi tuo, kad jos šiaurės rytų dalyje yra regioninės reikšmės valstybinis geologinis gamtos paminklas „Mikovo salos granitoidai“. Tai natūrali granitoidų, kurių amžius 2,3-2,4 mlrd. metų[1][2], atodanga.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Памятник природы «Гранитоиды острова Микков» на сайте Кольского Центра Охраны Дикой Природы Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  2. В.П. Орлов, Центральный научно-исследовательский геологоразведочный музей им. Ф.Н. Чернышева Геологические памятники природы Мурмана // Геологические памятники природы России — Москва: Лориен, 1998. — 200 с.