Mesjė 41

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mesjė 41.

Mesjė 41 (M41, NGC 2287) – padrikasis spiečius, esantis Didžiojo Šuns žvaigždyne. Atstumas iki šio spiečiaus yra 2300 šviesmečių, objekto regimasis ryškis – 4,5.[1]

Mesjė 41 spiečių kažkada iki 1654 m. atrado Giovanni Batista Hodierna, tačiau jis galėjo būti žinomas dar Aristoteliui (~325 m. pr. m. e.). 1702 m. šį spiečių nepriklausomai atrado John Flamsteed, 1749 m. šį objektą dar sykį nepriklausomai atrado Guillaume Le Gentil, o 1765 m. sausio 16 d. į savo katalogą įtraukė Charles Messier.[1]

Mesjė 41 spiečiuje esama maždaug 100 žvaigždžių, kai kurios iš jų – raudonosios arba oranžinės milžinės. Ryškiausia spiečiaus žvaigždė yra K3 spektrinės klasės, jos regimasis ryškis – 6,9 (apytikriai 700 kartų šviesesnė už Saulę), ji yra netoliese spiečiaus centro. Spiečiaus skersmuo – apie 25 ar 26 šviesmečiai. Žvelgiant iš Žemės, spiečius tolsta 34 km/s greičiu.[1]

Vienais duomenimis, Mesjė 41 amžius siekia 190 mln. m. („Sky Catalog 2000“), kitais – 240 mln. m. (taip tvirtina G. Meynet vadovaujama tyrėjų komanda).[1]

Svarstoma, kad Mesjė 41 gali būti susijęs su kitu padrikuoju spiečiumi Collinder 121 (juos skiria maždaug 60 šviesmečių atstumas).[1]

Danguje Mesjė 41 matomas į pietus nuo Sirijaus, juos skiria 4 laipsnių kampinis atstumas.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Messier 41. SEDS. Nuoroda tikrinta 2021-12-11.