Mergelės Marijos mirtis (Caravaggio)

Mergelės Marijos mirtis
Menininkas	Karavadžas
Metai	1605−1606
Meno kryptis	Barokas
Medžiagos, technika	aliejus, drobė
Matmenys	369 x 245 cm
Miestas (vieta)	Paryžius, Prancūzija
Muziejus	Luvras

Mergelės Marijos mirtis – italų baroko dailininko Karavadžo (1571–1610) altorinis paveikslas, esantis Luvre.

Apie paveikslą

Paveikslą 1601 m. užsakė popiežiaus teisininkas ir teisės istorikas Laerzio Cherubini jo paties vardo koplyčios altoriui Santa Maria della Scala in Trastevere bažnyčioje Romoje. Paveikslas turėjo vaizduoti Mergelės Marijos mirtį ir kilimą į dangų (rojų). Susitarime neminimas užmokestis, minima, kad jį nustatys Karavadžo rėmėjas markizas Vincenzo Giustiniani. Paveikslą Karavadžas turėjo pristatyti 1602 m., tačiau dėl didelio užsakymų skaičiaus jis to negalėjo atlikti. Gali būti, kad Cherubini koplyčia bažnyčioje tuomet pati dar nebuvo baigta. Paveikslą Karavadžas atliko 1605−1606 m. ir jis turėjo būti pristatytas užsakovams iki 1606 m. gegužės, kai Karavadžas dėl žmogžudystės išvyko iš Romos.

Pagal krikščionių tikėjimo tradiciją, Mergelė Marija užmigo ir mirė miego metu. Jos siela buvo paimta į dangų, kartu karaliauti su sūnumi Jėzumi Kristumi. Tema nebuvo reta ankstesniame mene, ją pavaizdavo Fra Angelico ir Hugo van der Goes. Mergelė Marija buvo vaizduojama ramiai gulinti mirties patale su aplink susirinkusiais, jos mirtį apraudančiais apaštalais. Karavadžas pakeitė tradicinį Mergelės Marijos vaizdavimą nutapydamas akivaizdžiai mirties požymių paveiktą moters kūną. Pasak Giulio Mancini, Mergelės Marijos modeliu buvo mirusios prostitutės kūnas, kuris buvo rastas Tibro upėje. Ši moteris esą buvo paties Karavadžo meilužė. Pasklidus tokiems gandams paveikslas buvo bažnyčios vienuolių nuimtas. Pasak Giovanni Pietro Bellori ir Giovanni Baglione, paveikslas buvo nuimtas dėl pernelyg didelio Marijos panašumo į mirusį kūną (pavyzdžiui, dešinės rankos bevardis pirštas yra po didžiuoju pirštu, ko natūraliai žmogus nedaro). Giovanni Baglione ypač kritikavo nuogų Marijos kojų ir pėdų vaizdavimą. Natūralistiškai nutapęs mirusią Mergelę Mariją Karavadžas esą sunaikino dievobaimingumo ir šventumo nuotaiką, kurią tikintiesiems turėjo įkvėpti paveikslo scena.

Paveikslas buvo pastatytas į savo vietą koplyčioje, kaip rodo Mancini liudijimas apie tai, kad jis buvo „nuimtas“. Galima spėti, kad gandas apie jame vaizduojamą prostitutę galbūt buvo tyčia paskleistas Karavadžo konkurentų, nors labai tikėtina, kad Giulio Mancini versija yra teisybė. Šie gandai turėjo būti ypač nemalonūs paveikslo užsakovui ir bažnyčiai, kadangi viena Santa Maria della Scala in Trastevere vienuolių brolijos misijų buvo „gėdingai gyvenančių“ moterų atvedimas į „doros kelią“, o Laerzio Cherubini buvo aktyvus bendruomenės rėmėjas. Paveiksle vaizduojami basi apaštalai ir basa Mergelė Marija tikriausiai susiję su bažnyčios „basųjų“ karmelitų bendruomene. Vienuolių misiją liudija prie Marijos vaizduojama liūdinti moteris, kuri tikriausiai yra Marija Magdalena (pagal Naująjį Testamentą, ji buvo prostitutė). Marijos galvūgalyje tikriausiai vaizduojamas Jėzus Kristus (kita versija − Šv. Jonas Krikštytojas). Prie Mergelės Marijos arčiausiai palinkęs Šv. Petras. Tarp atskirų apaštalų galima pažinti paveikslo užsakovo Laerzio Cherubini portretą.

1607 m. Rubensas buvo Romoje ir įtikino Mantujos hercogą Vinčenzą I Gonzagą įsigyti atmestąjį paveikslą, kurį laikė geriausiu Karavadžo. Paveikslo raudonos užuolaidos motyvą galimą įžvelgti Rubenso nutapytame markizės Brigidos Spinolos Dorijos portrete. Prieš išsiunčiant jį į Mantują paveikslas buvo savaitei eksponuotas ir žmonės esą valandomis stovėjo eilėje, norėdami jį pamatyti. Vietoj Karavadžo paveikslo jo draugas ir artimas pasekėjas dailininkas Carlo Saraceni buvo užsakytas nutapyti paveikslą ta pačia tema (išlikęs bažnyčioje iki šiol). 1627 m. išsklaidžius Gonzagų kolekciją paveikslą įsigijo Anglijos karalius Karolis I, 1671 m. jis įsigytas Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV kolekcijoms.

Šaltiniai

• Lilian H. Zirpolo. Historical Dictionary of Baroque Art and Architecture. Scarecrow Press, 2010. p. 187-189
• Sybille Ebert-Schifferer. Caravaggio: The Artist and His Work. Getty Publications, 2012. p. 184
• Luvro svetainė Archyvuota kopija 2023-02-13 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

• smarthistory.khanacademy.org Archyvuota kopija 2014-11-01 iš Wayback Machine projekto.
• caravaggio.org