Drėgmės jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Mare Humorum)
Jump to navigation Jump to search
Drėgmės jūros padėtis Mėnulyje
Drėgmės jūra (kompozicinė nuotrauka)

Drėgmės jūra (lot. Mare Humorum, 24° p. pl. 39° v. ilg. / 24°š. pl. 39°r. ilg. / 24; 39) – Mėnulio matomosios pusės pietų pusrutulio jūra.[1]

Drėgmės jūra yra į pietus nuo Audrų vandenyno ir į vakarus nuo Debesų jūros. Susidarė lavai užliejus didelį, 3,8 mlrd. metų senumo, Nektaro periodo susidūrimo baseiną Mėnulio paviršiuje. Tai sąlyginai maža, beveik apvali, 389−410 km skersmens jūra. Plotas apie 118 000 km². Jūra turi gana aiškius pakraščius, išskyrus šiaurės rytinį, kur jos lava persiliejo į Audrų vandenyną. Baseinas, kuriame susidarė jūra, anksčiau buvo kur kas didesnis, tačiau jo požymiai buvo suardyti lavos išsiveržimų ir meteoritų smūgių. Galima įžvelgti 800 km skersmens kalnų žiedo požymius į šiaurės vakarų pusę nuo jūros, prie Bijo kraterio. Lavos laukymė, kuri prasideda į šiaurę nuo Palmjerio kraterio, kažkada buvo vieno iš baseino žiedų dalyje.

Struktūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūros baseinas išmuštas smulkių kraterių, paviršiaus spalva gana vientisa palyginus su kitomis Mėnulio jūromis. Rytinėje jūros dalyje eina keli gūbriai. Susijusios struktūros (žr. schemą):

  1. Šiaurinėje jūros dalyje dominuoja krateris Gasendis (Gassendi, 110 km skersmens);
  2. Jūros vakaruose − Merseno krateris (Mersenius, 84 km skersmens);
  3. Pietuose pusiau paskendęs Dopelmajeris (Doppelmayer, 64 km skersmens);
  4. Į rytus nuo Dopelmajerio yra paskendęs Piuizė krateris (Puiseaux, 25 km skersmens);
  5. Piečiau Dopelmajerio − Ly krateris (Lee, 41 km skersmens);
  6. Kitas pietinės pusės krateris − Vitelas (Vitello, 42 km skersmens);
  7. Jūros pietryčiuose palei kalnų grandinę praeina 190 km ilgio Kelvino skardis (Rupes Kelvin);
  8. Šiauriau Kelvino skardžio yra 35 km skersmens Kelvino kalno masyvas (Promontorium Kelvin);
  9. Jūros rytuose yra lava užlietas Hipalo krateris (Hippalus, 58 km skersmens);
  10. Pro Hipalo kraterį ir piečiau jo eina trys arkinės idubos Rimae Hippalus, kurių ilgiausia siekia 300 km. Manoma, kad jos susidarė dėl jūros lavos svorio deformuojantis Mėnulio paviršiui.[2]
  11. Jūros šiaurės rytuose krateris Agatarchidas (Agatharchides, 56 km skersmens);
  12. Palmjerio krateris (Palmieri, 41 km skersmens).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore's Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 48
  2. The Cambridge Photographic Moon Atlas. Cambridge University Press, 2012, p. 177
  • Peter, Grego. The Moon and How to Observe It. Springer Science & Business Media, 2010, p. 191−195