Malvina (personažas)
Malvina (rus. Мальвина) – Aleksejaus Tolstojaus literatūrinės pasakos „Buratinas arba auksinis raktelis“ (išleista 1936 m.) veikėja.
Vardas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vardas Malvina buvo populiarus vardas rusų romantinėje poezijoje. Jį savo poezijoje naudojo V. Žukovskis, K. Batiuškovas, A. Puškinas. Šis vardas pasklido iš XVIII a. škotų poeto Džeimso Makfersono sukurtų Osiano giesmių – garsios mistifikacijos.
Iš poezijos vardas Malvina perėjo į romansus. A. Tolstojus savo heroję pavadino vardu, kuris rusų skaitytojams nebuvo naujiena.[1]
Malvinos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malvina – tai „mergaitė su garbanotais žydrais plaukais“, „pati gražiausia sinjoro Karabaso Barabaso lėlių teatro lėlė“. Lėlės Malvinos galva buvo porcelianinė, o liemuo prikimštas vatos.
Malvina pabėgo iš žiauriojo Karabaso Barabaso į mišką, kur ir gyveno, kol sutiko Buratiną. Malvina rūpinosi visi miško gyventojai: „žvėrys, paukščiai ir net kai kurie vabzdžiai labai ją mėgo, tikriausiai todėl, kad ji buvo išauklėta ir romi mergaitė… Žvėrys ją aprūpindavo viskuo, ko tik reikėjo.“[2]
Greta Malvinos visuomet būdavo pudelis Artemonas.
Prototipas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malvinos prototipas yra Karlo Kolodžio knygos apie Pinokį veikėja geroji fėja, „gyvenusi miško pakraštyje jau daugiau kaip tūkstantį metų“, „graži mergaitė su žydriausios žydrumos plaukais“. Kai Pinokis nuo jos pabėga, fėja iš nusivylimo miršta, o vėliau, kai jie vėl susitinka, fėja jau suaugusi moteris, „kuri, galbūt, galėjo būti jo motina“.[3]
Malvinoje galima aptikti ir Kolombinos – tradicinio italų kaukių komedijos personažo, – bruožų. Kolombinai visada būdinga grožis, sąžiningumas, dorumas, gera nuotaika. Itališkąjį prototipą atitinka ir tai, kad Malviną įsimylėjęs melancholiškas poetas Pjero.
Malvinos ištakos rusų kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Malvinos vaizdinio ištakų galima įžiūrėti rytų slavų folklore, pvz., pasakose apie Vasilisą ir Jūrų carą (rus. Василиса и Морской царь), kur Vasilisos užduotis noriai atlieka vabzdžiai: „Hei, skruzdėlės ropojančiosios! Kiek tik jūsų baltajame pasaulyje yra, ropokite čionai ir išrinkite grūdus iš tėvelio stirtų, švariai švariai, iki paskutinio grūdelio… Hei, bitės darbininkės! Kiek tik jūsų baltajame pasaulyje yra, skriskite visos čionai!“[4]
Žydraplaukės lėlės vaizdinyje galima aptikti ir Babos Jagos bruožų. V. Propas manė, kad Baba Jaga yra nevienareikšmis personažas. Savo knygoje „Istorinės stebuklinių pasakų šaknys“ (Исторические корни волшебной сказки) jis rašė, kad Jaga labai sunkiai analizuojamas personažas. Jos vaizdinį sudaro labai daug detalių iš skirtingų pasakų. Šias detales jungiant į vieną vaizdinį jos kartais prieštarauja viena kitai ir į vieną vaizdinį nesijungia. Pagal Propą pasakose egzistuoja trys skirtingi Babos Jagos vaizdiniai.[5]
Malvina gyvena miške, ji maitina ir girdo herojų, paguldo jį miegoti, jai paklūsta žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai. Šie bruožai būdingi Jagai davėjai, visų žvėrių motinai ir šeimininkei.
A. Tolstojaus aprašytos Malvinos išvaizda irgi neįprasta, nes ji žydraplaukė. Senojoje slavų pasaulėžiūroje mėlyna ir žydra spalvos buvo siejamos su „anuo pasauliu“, nešvarių jėgų gyvenamosiomis vietomis, buvo laikomos svetimos erdvės atributu, kas atitinka A. Tolstojaus traktuotę.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ И.П.Уварова Золотой ключик и серебряный век (миф и мифистикация". – 2011. – № 13. – С. 238.
- ↑ А.Н.Толстой Золотой ключик, или приключения Буратино. – Москва: АСТ, 2007. – С. 168
- ↑ К. Коллоди Приключения Пиноккио. История деревянной куклы. – Москва, 1959. – С. 176.
- ↑ А.Н. Афанасьев Народные русские сказки. – Москва, 1984. – С. 105. – 525 с.
- ↑ Пропп В.Я. Исторические корни волшебной сказки. – Лабиринт, 1998. – 274 с.