Osiano giesmės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Osianas dainuoja (Nikolajaus Abilgoro paveikslas, 1787 m.)

Osiano giesmės [1] – epinė poema, sudaryta iš atskirų eilėraščių ciklo, išleista 1760 m. škotų poeto Džeimso Makfersono. Makfersonas teigė, jog Škotijos aukštumose surinko žodinę autentinę medžiagą škotų geilų kalba.

Osianas – mitinis keltų bardas, sutinkamas airių ir škotų mitologijoje. Pagal legendą jis buvo keltų herojaus Fino Mak Kumalos (Fingalo) ir jo žmonos Sadbės sūnus, gyvenęs III mūsų eros amžiuje.

Ir Fingalas, ir jo sūnus Osianas valdė legendinę senovės fianų bendruomenę, kuri veikė kariuomenės pavyzdžiu. Tas, kuris norėjo gauti fianų kario vardą, turėjo ne tik pasižymėti karingumu, bet ir būti poetu bei žinoti visas „12 poezijos knygų“.[2]

Makfersono išleista knyga buvo populiari tarptautiniu mastu, ji išversta į daugumą Europos kalbų ir turėjo didelę įtaką tiek romantizmo judėjimo vystymuisi, tiek keltų–goidelų atgimimo judėjimui, žinomam „Gaelic revival“ pavadinimu. Makfersono šlovę vainikavo jo palaidojimas tarp literatūros korifėjų Vestminsterio abatijoje. Škotų literatūros pedagogas ir eseistas Viljamas Patonas Keras (William Paton Ker) leidinyje „Cambridge History of English Literature” pastebėjo, jog: „Makfersono, kaip filologo tyrinėtojo, amatas būtų buvęs niekas be jo literatūrinių sugebėjimų“.[3]

Kūrinio istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Osianas ir Malvina (Johanas Peteris Kraftas, 1810 m.)

1759 m. rudenį nedideliame kurortiniame Škotijos pietuose esančiame Mofato mieste pradedantysis poetas Džeimsas Makfersonas, kuris tuo metu dirbo 11-mečio aristokrato Tomaso Grehemo (vėliau tapusio generolu), mokytoju, susipažino su škotų rašytoju Džonu Houmu (John Home). Šis jau buvo išleidęs savo tragediją „Douglas” (1756 m.), sulaukusią nemažo visuomenės atgarsio. Kaip vėliau prisiminė Houmas, kažkuriuo metu jis Makfersonui užsiminė apie Škotijos kalniečių senovės poeziją. Makfersonas tuomet jam paminėjo, jog turi surinkęs kažkiek senovės škotų – goidelų kalniečių medžiagos pavyzdžių. Houmas, kuris nemokėjo goidelų senovinės kalbos, priprašė Makfersoną jam išversti keletą giesmių tam, kad galėtų susidaryti įspūdį apie jų poetiškumą. Giesmių vertimai Houmui padarė didelį įspūdį ir jis su jais supažindino savo bičiulius Edinburge: filosofus Deividą Hjumą ir Henrį Houmą, lordą Keimsą, škotų istoriką Viljamą Robertsoną, škotų švietėją politiką Adamą Smitą, kurie tuo metu priklausė garsaus škotų teoretiko Hju Blero bičiulių draugijai. Bleras, pasak Houmo, susižavėjęs vertimais, pakvietė pas save Makfersoną ir įtikino šį išversti visas jo turėtas škotų – goidelų kalba parašytas giesmes. To pasekmė – eilėraščių ciklo publikacijos ir 1760 m. išleista Edinburge knyga, pavadinimu „Senovės poezijos fragmentai“. [4]

Žanas Ogiustas Dominikas Engras, „Osiano sapnas“, aliejus, 1813 m.

Šioje knygoje buvo pateikta penkiolika verstinių tekstų. Vertėjas įvardintas nebuvo. Knygos sėkmė pareikalavo ją pakartoti. Antrame leidime, kuris pasirodė tais pačiais 1760 metais, buvo pridurtas dar vienas išverstas tekstas. Šiai knygai įžanginį žodį parašė pats Bleras, kuris nurodė, jog tai yra vieno didelio epinio kalnuotosios Škotijos kūrinio apie Fingalo kovas fragmentai.[4]

Bleras įkalbėjo Makfersoną mesti mokytojo darbą ir iškeliauti ieškoti kuo daugiau išlikusios senosios škotų – goidelų kūrybos. Surinkęs reikalingas priemones kelionei 1760 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje Makfersonas išvyko į šešių savaičių turnė po Argailo ir Bjuto grafysčių ir kitas Škotijos kalnų teritorijas. Grįžęs į Edinburgą 1761 m. sausio pradžioje Makfersonas pranešė, jog jam pasisekė surinkti beveik visą poemą apie Fingalą. Bleras ir jo bičiuliai surinko lėšas knygos vertimui į anglų kalbą ir jos publikavimui. Osiano giesmės buvo išspausdintos 1761–1762 m. Londone, pavadinimu „Fingalas – senovės epinė poema šešiose knygose”. Taip pat veikale buvo publikuoti kiti Osiano, Fingalo sūnaus, eilėraščiai. Buvo nurodyta, jog vertimo autorius Džeimsas Makfersonas.[5]

Išleista knyga, nepaisant jos nemažos kainos, buvo greitai išparduota ir jau tais pačiais, 1762 metais, prireikė pakartotinio jos leidimo. Po metų, 1763 m., pasirodė naujas tomas, pavadintas „Temora”, tačiau jis sulaukė mažesnio pasisekimo negu pirmasis.[6]

Žanas Ogiustas Dominikas Engras, „Osiano giesmės“, tušas, akvarelė, 1811–1813 m.

1763 m. Makfersonas išleidęs dvi knygas „Fingalas“ ir „Temora“, tokio pasisekimo savo publikuotais kitais kūriniais nebesulaukė. Vėlesniais metais jis užsiėmė politika, rašė politinius pamfletus, taip pat straipsnius istorine tematika. Po kūrinio apie „Fingalą” pasirodymo Makfersono ne kartą buvo prašoma ir net reikalaujama pateikti originalaus teksto autentiškumo įrodymus. Makfersonas delsė teisindamasis, kad yra užimtas. Teksto autentika taip ir liko neaiški, nors daugiau šalininkų yra tos nuomonės, jog tai klastotė.[7]

Apie kūrinį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pats žodis „Fingalas“ reiškia baltą nepažįstamąjį.[8]

Tariamios originalios giesmės buvo verstos į poetinę prozą trumpais ir paprastais sakiniais. Kūrinio nuotaika yra epinė, tačiau nėra pateikta vieno rišlaus pasakojimo, nors visuose eilėraščiuose figūruoja tie patys personažai. Pagrindiniai veikėjai yra pats Osianas baladėmis pasakojantis istorijas, kai jis jau senas ir aklas, jo tėvas Fingalas (herojus pagrįstas Airijos didvyriu Finu Mak Kulu (Finn McCool)), jo miręs sūnus Oskaras ir Oskaro mylimoji Malvina, kuri senatvėje prižiūri Osianą. Giesmėse dominuoja nesibaigiančių kovų ir meilės dramų tematika, tačiau paaiškinimų kūrinio kontekstui nėra pateikta.[9][10]

Apie kūrinio veikėjų religiją, kultūrą ar visuomeninę padėtį pateikta labai mažai informacijos. Kraštovaizdis, pavaizduotas tikroviškesnis negu patys personažai. Gamta paskendusi amžinajame rūke, apšviesta besileidžiančios saulės ar trumpalaikių meteorų. Fingalas yra Škotijos pietvakarių regiono, galbūt atitinkančio istorinę Dál Riata karalystę, karalius, o giesmėse minimas veiksmas vyksta maždaug III a.[11]

Kūrinio reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džeimso Makfersono portretas (autorius seras Džošua Reinoldsas)

„Osiano giesmės" suvaidino didžiulį vaidmenį pasaulinės epinės literatūros raidai.[12] Šio kūrinio įtaka nesumažėjo iki pat XIX a. vidurio, nepaisant to, jog galop buvo prieita išvados, kad knyga yra klastotė.

Napoleonas ir Didro buvo Osiano gerbėjai. Volteras knygai parašė parodijas.[13]

Tomas Džefersonas manė, jog Osianas yra „didžiausias kada nors egzistavęs poetas“,[14] ir planavo išmokti goidelų kalbą, kad galėtų skaityti giesmes originale.[15] Poema buvo vadinama Homero poezijos keltų atitikmeniu.[16] Kūriniai turėjo įtakos daugeliui rašytojų, įskaitant Valterį Skotą.

Pirmoji giesmė išversta į prancūzų kalbą 1762 m., iki 1777 m. išverstas visas kūrinys.[10] Vokiškai kalbančiose valstybėse pirmąjį vertimą atliko Michaelis Denisas 1768–1769 m., įkvėpdamas poetus Fridrichą Klopstoką ir Gėtę. Makfersono knygos įtaka matyti kūrinyje „Jaunojo Verterio kančios“. Gėtės bendradarbis Johanas Gotfridas Herderis parašė esė, pavadintą „Ištrauka iš susirašinėjimo apie Osianą ir senovės tautų dainas“ (1773 m.).[17][18]

Vertimai į danų kalbą buvo atlikti 1790 m., į švedų – 1794–1800 m. Skandinavijos poetų Osiano keltiška prigimtis buvo ignoruojama arba nesuprantama, Osianas buvo laikomas skandinavų ar germanų figūra, tapusia nacionalistinių siekių simboliu.[10]

Italijos dvasininko Melchioro Cezaročio atliktas kūrinio vertimas į italų kalbą daugelio laikomas geresniu už originalą. Būtent jo vertimu žavėjosi Napoleonas.[10]

Iki 1800 m. „Osiano giesmės" buvo išverstos į ispanų ir rusų kalbas. 1805 m. knyga išversta į olandų, 1827–1833 m. – į čekų ir vengrų kalbas.[10] Vengras János Arany parašė kūrinį „Homeras ir Osianas“.[10] Į lenkų kalbą „Osiano giesmes" vertė Ignacas Krasickis, 1838 m. – Severinas Goszczyńskis.[10]

Vienas „Osiano giesmių" tekstas lenkų kalba buvo skelbtas Vilniuje 1820 m. laikraštyje „Vilniaus savaitraštis" („Tygodnik Wilenski").

Diskusija dėl kūrinio autentikos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malvinos mirtis (Aris Šeferis)

Nuo pat kūrinio pasirodymo prasidėjo literatūrinės ir politinės diskusijos dėl Makfersono teiginių. Airių istorikai prieštaravo Makfersonui dėl giesmių škotiškos kilmės. Vis dėlto, goidelų (geilų) kultūra buvo bendra tiek Škotijai, tiek Airijai.

Samjuelis Džonsonas, anglų rašytojas, kritikas ir biografas, buvo įsitikinęs, kad Makfersonas yra melagis, o jo knyga yra klastotė.[19] Džonsonas taip pat neigė eilėraščių profesionalumą. Paklaustas: „Bet, Daktare Džonsonai, ar jūs tikrai tikite, kad bet kuris žmogus šiandien galėtų parašyti tokią poeziją?“, jis atsakė: „Taip. Daug vyrų. Daug moterų. Ir daug vaikų“. Pasak Džonsono, Osiano istorija yra „tokia didelė apgavystė, kokios pasaulis dar niekada nebuvo patyręs“.[20] Grįsdamas savo teiginius, Džonsonas aiškino, jog goidelų (geilų) kalba nėra literatūrinė ir neturi senesnių nei 100 metų rankraščių palikimo. Oponentai įrodė, kad bibliotekoje Edinburge yra 500 metų senumo goidelų rankraščių.[21]

Škotų autoriaus Hju Blero 1763 m. traktatas apie „Osiano giesmes" gynė kūrinio autentiškumą prieš Džonsono kritiką, ir nuo 1765 m. traktato teiginiai buvo įtraukiami į kiekvieną „Osiano giesmių" leidimą, kad suteiktų patikimumą.

1766 m. Airijos senovės ir goidelų tyrinėtojas bei mokslininkas Čarlzas O’Konoras atmetė Osiano autentiškumą veikale „Pastabos apie p. Makfersono vertimus „Fingalas“ ir „Temora“. " 1775 m. jis plėtojo savo teiginius naujoje knygoje „Traktatas apie senųjų škotų kilmę ir senovę“.[22]

Ginčai dėl kūrinio autentiškumo vyko ir XIX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Giesmių autentiškumas ir toliau buvo ginamas. Pavyzdžiui, Peteris Hatelis Vadelas veikaluose „Ossian“ ir „Clyde“ (1875 m.) teigė, kad eilėraščiuose yra topografinių nuorodų, kurių Makfersonas negalėjo žinoti.[23]

1952 m. škotų literatūros tyrinėtojas Derikas Tomsonas ištyrė Makfersono darbo šaltinius ir padarė išvadą, kad Makfersonas surinko tikras Škotijos godelų balades, tačiau adaptavo jas, pakeisdamas originalius personažus ir kai kurias idėjas, ir buvo įdėjęs daug savo kūrybos.[24]

„Osiano giesmės" buvo populiarios Šiaurės Europos mene, tačiau gana skirtingais laikotarpiais, pvz., kai prancūzų menininkai pradėjo vaizduoti Osianą, britų menininkai jį buvo pamiršę. Osianas buvo ypač populiarus Danijos mene, taip pat Vokietijoje.[10]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Osiano giesmės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  2. Rainbolt, Dawn. „Finn McCool & the Giant’s Causeway“. Wilderness Ireland.
  3. In The Cambridge History of English Literature, vol. 10 „The Age of Johnson“: „The Literary Influence of the Middle Ages“ p. 228.
  4. 4,0 4,1 Fragments of ancient poetry, collected in the Highlands of Scotland, and transl. from the Galic or Erse language. Edinburgh, 1760.
  5. Fingal, an ancient epic poem, in six books: together with several other poems, composed by Ossian the son of Fingal. Transl. from the Galic language, by James Macpherson. London, 1762.
  6. Temora, an ancient epic poem, in eight books: together with several other poems, composed by Ossian, the son of Fingal. Transl. from the Galic language, by James Macpherson. London, 1763.
  7. The Poems of Ossian, in the original Gaelic, with literal translation into Latin, by the late Robert Macfarlan, A. M. Together with a dissertation on the authenticity of the poems, by Sir John Sinclair… Publ. under the sanction of the Highland Society, of London, vol. I–III. London, 1807.
  8. Pateikta žodžio „fingalas“ reikšmė [1].
  9. Though the stories „are of endless battles and unhappy loves", the enemies and causes of strife are given little explanation and context.
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 10,6 10,7 Okun Henry. „Ossian in Painting“, Journal of the Warburg and Courtauld Institutes, Vol. 30, (1967), pp. 327–356.
  11. A Dissertation concerning the Aera of Ossian, published as prefatory matter in later editions of the poems. [2]
  12. Bronė Stundžienė. Atsigręžiant į lietuvių liaudies dainų skelbimo ištakas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018. [3]
  13. Howard Gaskill, The reception of Ossian in Europe (2004).
  14. Quoted in Carpenter, Frederick (1930–1931). „The Vogue of Ossian in America“. American Literature. 2: 405–17.
  15. Wilson, Douglas L., ed. (1989). Thomas Jefferson’s Literary Commonplace Book. Princeton, NJ: Princeton University Press. p. 172. ISBN 0691047200.
  16. Thoreau, Henry David. Thoreau: Collected Essays and Poems. The Library of America. p. 141. ISBN 1-883011-95-7.
  17. Berresford Ellis, Peter (1987), A Dictionary of Irish Mythology, Constable, ISBN 0-09-467540-6.
  18. Arnold M. Thor, myth to marvel; Continuum Publishing, 2011, pp92-97.
  19. Magnusson, Magnus (2006), Fakers, Forgers & Phoneys, Edinburgh: Mainstream Publishing, ISBN 1-84596-190-0.
  20. Introduction of Robert Fagles' translations of The Iliad and The Odyssey.
  21. One or more of the preceding sentences incorporates text from a publication now in the public domain: Ripley, George; Dana, Charles A., eds. (1879).
  22. O’Conor, C. Dissertations on the ancient history of Ireland (1753).
  23. „Waddell, Peter Hately“. Dictionary of National Biography. London: Smith, Elder & Co. 1885–19.
  24. Thomson, Derick (1952), The Gaelic Sources of Macpherson’s „Ossian”.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.