Pereiti prie turinio

Malakbelas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Reljefas iš Palmyros, vaizduojantis (iš kairės į dešinę) Aglibolą, Baalšamemą ir Malakbelą

Malakbelas – saulės dievas vakarų semitų mitologijoje. Daugiausia garbintas Palmyroje, kur su Aglibolu ir Baalšamemu sudarė dievybių triadą.[1]

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malakbelo vardas reiškia „Belo angelas“. Vardas atspindi Malakbelo vaidmenį mitologijoje (laikytas Belo pasiuntiniu ir patarnautoju).[2][3]

Archeologiniai duomenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyviausias įrašas, kuriame minimas Malakbelas, datuojamas 17 m. pr. m. e. Čia jis siejamas su mėnulio dievu Aglibolu.[4][5] Kelete kitų įrašų, priskiriamų Bene Komare genčiai, Malakbelas taip pat siejamas su Aglibolu. 122 m. e. m. datuojamame dvikalbiame įraše pasakojama, kaip Aglibolas ir Malakbelas padeda žmogui, vardu Manai, atsilygindami už šio pamaldumą.[6]

Malakbelo kultas paliudytas Romoje,[3][7] taip pat Numidijos provincijoje (šiaurės Afrika). Apie Malakbelo kultą Numidijoje liudija įrašas iš El Kantaros vietovės[7] (joje buvo dislokuoti palmyriečių lankininkai).[6]

Kulto vietos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malakbelą vaizduojantis marmuro reljefas (Roma, II m. e. a.)

Palmyroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip žinoma iš kelių II m. e. a. datuojamų įrašų, Malakbelas drauge su Aglibolu buvo garbinamas „Šventojo sodo“ (gnt' 'ilym) šventvietėje,[3][8][9] kuri buvo viena iš keturių svarbiausių šventviečių mieste.[8] Šia šventviete rūpinosi Bene Komare genties atstovai. Bene Komare Malakbelo ir Aglibolo kultas turėjo didelę svarbą.[10][5]

Šventvietėje būta dviejų aukurų ir šventojo kipariso. Viename iš reljefų, aptiktų Belo šventykloje, pavaizduoti du šventvietės aukurai ir du dievai.[11] Be to, šventvietėje būta prausyklos.[11] Apie ją kalbama 182 m. e. m. datuojamame įraše, nurodoma, kad Tomalachis, Hadudano duktė, prausyklos statybai skyrė 2500 denarų.[4]

Romoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip rodo istoriniai duomenys, Romoje Malakbelo kulto vietos būta apytikriai II m. e. a. pradžioje.[3] Ji buvo dešiniajame Tiberio upės krante, netoli kelių vyno sandėlių. Romoje Malakbelas neretai tapatintas su romėnų dievybe Sol, vadintas Deus Sol Sanctissimus, o kai kada ir epitetu Invictus.[3]

Malakbelas ir Sol Invictus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

274 m., nugalėjęs Palmyros imperiją, imperatorius Aurelianas Romoje Sol Invictus paskyrė didelę šventyklą.[12] Didžiuma tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad Aureliano Sol Invictus buvo kilęs iš Sirijos.[13] Jis kildinamas arba iš Sol Invictus Elagabalus, arba iš Palmyros Malakbelo.[14] Šių dievybių ryšį rodo tai, kad Malakbelas neretai tapatintas su romėnų dievu Sol, o jo epitetas – Invictus.[3] Sanctissimus, kitas jo vardas, įraše iš Kapenos yra paties Aureliano epitetas.[3]

Visgi esamų duomenų nepakanka, jog būtų galima vienareikšmiškai teigti buvus ryšį tarp Malakbelo ir Sol Invictus.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Аглибол , И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. Teixidor 1979, p. 47.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Watson 2004, p. 196.
  4. 4,0 4,1 Smith II 2013, p. 66.
  5. 5,0 5,1 Teixidor 1979, p. 35.
  6. 6,0 6,1 Smith II 2013, p. 169.
  7. 7,0 7,1 Smith II 2013, p. 170.
  8. 8,0 8,1 Smith II 2013, p. 67.
  9. Teixidor 1979, p. 34.
  10. Stoneman 1994, p. 68.
  11. 11,0 11,1 W. Drijvers 1976, p. 37.
  12. Hijmans 2009, p. 484.
  13. Hijmans 2009, p. 485.
  14. Halsberghe 1972, p. 156.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Halsberghe, Gaston H. (1972). The Cult of Sol Invictus (anglų). Brill Archive.
  • Hijmans, Steven Ernst (2009). Sol: The Sun in the Art and Religions of Rome. University Library Groningen. ISBN 978-9-036-73931-3. Suarchyvuotas originalas 2020-03-06. Nuoroda tikrinta 2020-01-23.
  • Smith II, Andrew M. (2013). Roman Palmyra: Identity, Community, and State Formation. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-986110-1.
  • Stoneman, Richard (1994) [1992]. Palmyra and Its Empire: Zenobia's Revolt Against Rome. University of Michigan Press. ISBN 978-0-472-08315-2.
  • Teixidor, Javier (1979). The Pantheon of Palmyra. Études préliminaires aux religions orientales dans l'Empire romain. 79. Brill. ISBN 978-90-04-05987-0.
  • Watson, Alaric (2004) [1999]. Aurelian and the Third Century. Routledge. ISBN 978-1-134-90815-8.
  • W. Drijvers, H.J (1976). The Religion of Palmyra. Brill. ISBN 9789004047983.