Lukiškių uostas
Lukiškių uostas – istorinis prekybinis upių uostas Lukiškėse, Vilniuje.[1] Veikė nuo XVI a. iki XIX a. vidurio. Iš Vilniaus laivai pasiekdavo Kauną, Karaliaučių, Tilžę ir kitus Prūsijos miestus.[2][3] Uosto būta medinio, ties dabartiniais Seimo rūmais.[4]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vilniaus Lukiškių uostas toje pačioje vietoje veikė nuo XVI a.[5] Krante stovėjo kelios dešimtys sandėlių. Juose saugotos prekės ir laivų įranga – inkarai, virvės, burės. Visi sandėliai buvo mediniai, bet kai kurie turėjo mūrinius rūsius, o vienas kitas buvo ir dviejų aukštų. Sandėliai buvo statomi aptvertuose sklypuose su vartais, ant mūrinių pamatų. Turtingiausi pirkliai turėjo po 5–8 sandėlius, dalis jų Lukiškėse dar stovėjo XIX a. penktajame dešimtmetyje. Sandėliuose saugoti įvairūs kroviniai: statinės su linų sėmenimis, kanapių sėklomis, pluoštu arba aliejumi, javai, odos, lentos, vaškas, apyniai, druska, silkės, geležis.[5]
Nuo 1655 m. rugpjūčio iki 1656 m. vasaros uosto veikla sustabdyta dėl miesto okupacijos.[2]
1660 m. vasarą uostas nukentėjo, nes besitraukiantys maskvėnai jį sudegino, sunaikinti sandėliai ir daugelis laivų.[2]
1690 m. prie Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios upeiviai įkūrė Šv. Jackaus broliją.
1786 m. sausio 31 d. potvynis užtvindė krantus ir nunešė kelis žiemai paliktus laivus, o kitus aplaužė.
Uostas aktyviai plėtojosi iki XIX a. vidurio, kai prekės pradėtos vežti geležinkeliais.[2] Vilniaus geležinkelio stotis atidaryta 1860 m.
Laivai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Populiarūs buvo krovininiai laivai vytinės. Be to, Neryje plaukiojo strugai (minimi rašytiniuose šaltiniuose 1832 m.), barkos ir pusbarkės, prūsiški botai, laibomis vadintos valtys ir berlinkos.[2] Atplaukiančių vytinių įgulose galėjo būti iki 18 žmonių. Komandos laivuose dažniausiai būdavo duodamos lenkiškai.[2]
Navigacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laivybos sezonas įprastai tęsdavosi nuo kovo iki lapkričio mėnesio.
1734 m. Neris prie Vilniaus užšalo tik apie sausio 23 d., todėl laivyba vyko ir žiemos metu.
1756 m. gruodžio 20 d. rašytiniuose šaltiniuose minima jog upės vagą ledas sukaustė kone akimirksniu, dėl to nukentėjo vynai ir kitos šalčiui neatsparios prekės.[2]
1828–1845 m. patvinusios Neries plotis siekdavo iki 1,6 km, o vandens lygis pakildavo daugiau kaip 6 metrais.
1871 m. išleistoje Konstantino Tiškevičiaus knygoje „Neris ir jos krantai“ nurodytos net 39 rėvos, dvylika jų laikytos ypač klastingomis. Laivams tekdavo saugotis ir didelių akmenų – jų (arba jų sankaupų) knygoje suskaičiuota 48.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Aiškėja, kaip gali keistis dar viena didelė Vilniaus teritorija: pateikti 9 pasiūlymai (vizualizacijos)“. madeinvilnius.lt. 2022 m. rugsėjo 15 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. liepos 26 d..
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 „Senojo Vilniaus uostas: sudėtinga laivyba ir neįmantrus upeivių gyvenimas“. vilniausgalerija.lt. Vilniaus galerija. 2022 m. gegužės 1 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. liepos 26 d..
- ↑ „Atgimstantis Lukiškių kvartalas – vieta, kurią keitė skirtingos epochos“. madeinvilnius.lt. 2020 m. rugpjūčio 14 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. liepos 26 d..
- ↑ „LDK istorija. Senojo Vilniaus uostas Lukiškėse“. lrt.lt. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. 2021 m. spalio 16 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. liepos 26 d..
- ↑ 5,0 5,1 „Ne tik kalėjimu garsios: 31 įdomus faktas iš Lukiškių aikštės istorijos“. 15min.lt. 15min. 2017 m. lapkričio 28 d. Nuoroda tikrinta 2023 m. liepos 26 d..