Lope de Aguirre

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lopė de Agirė (Lope de Aguirre; g. 1510 m. lapkričio 8 d. – m. 1561 m. spalio 27 d.) – Ispanijos konkistadoras. Pasižymėjo kerštingu, žiauriu būdu, vadintas el Loco („pamišėliu“), todėl vėliau tapo literatūriniu antagonistu.

Lopė de Agirė buvo baskas, gimęs dabartinės Onjatės apylinkėse, netoli Aransasu bazilikos, didiko šeimoje. Apie 20-ies metų Agirė gyveno Sevilijoje, kai iš Peru grįžo inkus užkariavęs Fransiskas Pisaras. Tai įkvėpė Agirę keliauti į Naująjį Pasaulį, todėl jis užsirašė greičiausiai į Rodrigo Burano laivą ir ~1536-37 m. pasiekė Peru. Įsidarbino žirgų treniruotoju Kuske.

Agirė palaikė paskirtą Peru vicekaralių Blaską Nunjesą Velą, kuriam pasipriešino dauguma konkistadorų. Lopė de Agirė su Melčoru Verdugu dalyvavo sąmoksle išvaduoti San Lorenso saloje įkalintą vicekaralių, todėl užsitraukė prieš Nunjesą Velą kovojusio Gonsalo Pisaro nemalonę. Sąmokslui žlugus, jis pasitraukė į Kachamarką, kur pradėjo rinkti kariuomenę vicekaraliui vaduoti. Tuo tarpu vicekaralius išsivadavo Alvareso dėka ir pats pradėjo sukilimą, kol 1546 m. buvo nukautas.

Lopė de Agirė su Verdugu pasitraukė į Truchiljų, o 1551 m. – į Potosi. Ten Agirė buvo areštuotas, kaltinant indėnų apsaugos įstatymų pažeidimu. Teisėjas Fransiskas de Eskevelis neigė Agirės teiginį, kad šis yra hidalgas, ir nuteisė jį viešam nulinčiavimui. Po tokios bausmės, Lopė de Agirė ėmėsi persekioti teisėją, kuris slapstėsi Limoje, Kite, Kuske. Šis persekiojimas truko 3 metus. Galiausiai konkistadoras aptiko teisėją Kuske ir nužudė. Tada pasislėpė Huamangoje.

1554 m. Alonsas de Alvaradas, siekdamas numalšinti Hernandeso Chirono sukilimą, paskelbė atleisiąs visų, kurie įstosią į armiją, bausmes. Agirė įsijungė į Alvarado kariuomenę, Čukingos mūšyje buvo sužeistas.

1560 m. Lopė de Agirė su savo dukra Elvira prisijungė prie Pedro de Ursua ekspedicijos ieškoti Eldoradui. Šią ekspediciją surengęs vicekaralius Andresas Hurtadas de Mendosa taip siekė atsikratyti Peru pilietinio karo veteranų, kad šie keltų mažiau sumaišties. Ekspedicija su ~300 ispanų ir šimtais vietinių gyventojų ir juodaodžių vergų, sudaryta iš 2 brigantinų, 2 barkasų ir būrio kanojų, patraukė Maranjono upe. Kelionės metu Agirė surengė maištą ir nužudė Ursua bei pasiskelbė ekspedicijos vadu. Jis, matyt, Orinoko upe, pasiekė Atlanto vandenyną. 1561 m. kovo 23 d. Lopė de Agirė privertė savo ekspedicijos narius pasirašyti dokumentą, kuriame skelbiama, jog Agirė yra Peru, Tiera Firmės ir Čilės valdovas. Pasakojama, kad Agirė save tituluodavo taip: „aš esu Dievo rūstybė, laisvės princas, Tiera Firmės ir Čilės provincijų viešpats“.

1561 m. Agirė užėmė Margaritos salą ir joje surengė skerdynes, išžudė vietos pareigūnus, sudegino La Asunsjoną. Siuntė grasinamus laiškus, žemėlapius Ispanijos karaliui, siaubė Venesuelos gyvenvietes (Borburatą, Valensiją). Agirę bandė sulaikyti konkistadoras Chuanas Rodrigesas Suaresas, bet pakeliui buvo užkluptas ir pražudytas indėnų. Lopei de Agirei užėmus Barkisimetą, jo kariaunos dezertyras Pedras Alonsas Galeasas perspėjo ispanų armiją ir ši surengė baudžiamąjį žygį. Apsuptas konkistadoras pradėjo žudyti bendražygius. Galiausiai 1561 m. spalio 27 d. Lopė de Agirė žuvo nuo savo kariaunos kario arkebūzos. Agirės galva buvo nukirsta ir išsiųsta į Truchiljų, o likęs kūnas atiduotas šunims. Agirė po mirties nuteistas už išdavystę, o jo kariauna nuteista myriop.

Po mirties Agirės įvaizdis buvo ryškus ir plačiai naudojamas literatūroje. Simonas Bolivaras Agirę laikė pirmuoju paskelbusiu Amerikos nepriklausomybę, apie Agirę sklandė pasakojimai ir legendos kolonijiniais laikais, jis dažnai minimas XX a. ispaniškoje literatūroje (Ramón J. Sender „Lopės de Agirės ekvinokcinė kelionė“, Arturo Uslar Pietri „Kelionė į Eldoradą“, Ciro Bayo „Maranjonai“, Miguel Otero Silva „Agirė – laisvės princas“). 1972 m. VFR sukurtas filmas „Agirė - Dievo rūstybė“, o 1988 m. – ispanų filmas „Eldoradas“. Agirės garbei pavadintos gatvės kelete Ispanijos miestelių.