Londono simfonijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Londono simfonijos − dvylika paskutinių (Nr. 93−104) austrų klasikinės muzikos kompozitoriaus J. Haidno (1732−1809) simfonijų. Jos laikomos geriausiais J. Haidno simfoniniais kūriniais.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1790 m. mirus J. Haidno rėmėjui, princui Mykalojui Esterhaziui, impresarijus Johanas Piteris Salomonas tuo metu viešėjo žemyninėje Europoje rinkdamas muzikantus koncertų sezonui Londone. Išgirdęs apie princo mirtį jis iškart atvyko į Vieną tikėdamasis pasamdyti J. Haidną vadovauti pasirodymams. Princas Antonas Esterhazis sutiko išleisti J. Haidną vienerių metų laikotarpiui į Londoną. J. P. Salomonas sutarė su J. Haidnu, kad 1791 m. sezonui kompozitorius paruoš vieną operą už 300 svarų, šešias simfonijas už 300 svarų ir už 200 svarų suteiks teisę jas publikuoti. 200 svarų užmokestis buvo sutartas už kitus 20 kūrinių, atliktų J. Haidno vedamuose koncertuose, ir dar 200 svarų iš paramos koncerto pelno. Kartu su impresarijumi J. Haidnas atvyko į Londoną 1791 m. sausio 2 d. Apie savo atvykimą J. Haidnas rašė:

Mano atvykimas sukėlė sensaciją... Apie mane rašė visi laikraščiai tris dienas iš eilės. Kiekvienas nori su manimi susipažinti − jei norėčiau, galėčiau pietauti svečiuose kiekvieną dieną; bet visų pirma aš turiu atsižvelgti į savo sveikatą ir, antra, savo darbą.

Kartu J. Haidnas Londone vedė grojimo fortepijonu pamokas aukštuomenei, Velso princas (vėliau karalius Jurgis IV) tapo svarbiausiu jo rėmėju, jis buvo pakviestas pasirodyti karališkajame Sent Džeimso dvare. Jo koncertų ciklas susilaukė didelės sėkmės ir paramos koncerte gegužę buvo surinkta 350 svarų vietoj planuotų 200. Koncertuose buvo atliekamos simfonijos, sonatos, duetai, tačiau pavasarį paruoštos operos „Orfėjas ir Euridikė“ pastatymas taip ir neįvyko. Vasarą ir rudenį J. Haidnas praleido plėsdamas ryšius Anglijoje, liepą jam suteiktas Oksfordo universiteto garbės daktaro vardas. J. P. Salomonas sutarė, kad J. Haidnas pasiliks Londone ir 1792 m. sezonui. Žiemą J. Haidnas užmezgė ryšį su fortepijono mokine, pasiturinčia našle Rebeka Šrioter, tačiau šie santykiai nenuvedė iki vedybų, nes J. Haidnas turėjo grįžti į Esterhazių dvarą, ką jis padarė 1792 m. liepą.

Kitas šešias simfonijas J. Haidnas sukūrė 1794 ir 1795 m. koncertiniams sezonams Londone. Po 1794 m. sezono J. P. Salomonui nutraukius savo veiklą, J. Haidnas 1795 m. sezone koncertavo su 60 muzikantų orkestru, vadovaujamu Dž. B. Viočio (Viotti). Bendrai J. Haidno koncertus Londone lydėjo didžiulė sėkmė, Čarlzas Burnėjus 1795 m. rašė, kad jo simfonijos buvo: „tokios, kokių niekas negirdėjęs iki tol iš jokio mirtingojo.“ Užsiminta, kad visų sezonų Londone metu J. Haidnas uždirbo 24 000 guldenų, iš kurių 13 000 buvo grynojo pelno, kas atitiko jo 20 metų uždarbį Esterhazių dvare.

Simfonijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Londono simfonijų“ sąrašas:

  • Simfonija Nr. 93 D-dur (1791 m.)
  • Simfonija Nr. 94 G-dur („Siurprizo“, 1791 m.)
  • Simfonija Nr. 95 c-moll (1791 m.)
  • Simfonija Nr. 96 D-dur („Stebuklo“, 1791 m.)
  • Simfonija Nr. 97 C-dur (1792 m.)
  • Simfonija Nr. 98 Bes-dur (1792 m.)
  • Simfonija Nr. 99 Ees-dur (1793 m.)
  • Simfonija Nr. 100 G-dur („Karingoji“, 1793 m.)
  • Simfonija Nr. 101 D-dur („Laikrodžio“, 1793 m.)
  • Simfonija Nr. 102 Bes-dur (1794 m.)
  • Simfonija Nr. 103 Ees-dur („Su timpanų tremolo“, 1795 m.)
  • Simfonija Nr. 104 D-dur („Londono“, 1795 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]