Liucernos liūtas
_02.jpg)
Liucernos liūtas (Mirštantis liūtas, Liūto monumentas) – 1821 m. pagal danų skulptoriaus klasicisto B. Torvaldseno projektą iškaltas monumentas Liucernoje (Šveicarija) 1792 m. Paryžiaus Tiuilri rūmų šturmo metu žuvusiems šveicarų gvardiečiams atminti.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI Tiuilri rūmų šturmas Paryžiuje įvyko 1792 m. rugpjūčio 10 d. Prancūzijos Didžiosios revoliucijos metu. Rūmus saugojo 1100 šveicarų gvardiečių. Pasak liudijimų, šturmo pabaigoje jiems teko sudėti ginklus karaliaus nurodymu. Daugelis jų buvo nužudyti siautėjančių revoliucionierių arba po tribunolo pakarti rugsėjo 2 ir 3 dienomis. Viso žuvo apie 650 šveicarų gvardiečių ir apie 200 jų buvo pakarti.
Karl Pfyffer von Altishofen buvo Liudviko XVI šveicarų gvardietis, kuris Tiuilri šturmo metu buvo atostogose Šveicarijoje. Po tarnybos apsigyvenęs Liucernoje jis pradėjo rūpintis žuvusių bendraginklių pagerbimu. Napoleoninės eros metu tai buvo neįmanoma, padėtis pasikeitė 1814 m. Napoleoną nuvertus iš valdžios Prancūzijoje ir 1815 m. Vienos kongrese pripažinus Šveicarijos konfederacijos nepriklausomos valstybės statusą. 1815 m. į valdžią Prancūzijoje grįžo Burbonų monarchija. 1817 m. Šveicarijos Konfederacijos Dieta priėmė sprendimą surašyti visus žuvusius ir dalyvavusius mūšiuose šveicarų gvardiečius bei juos apdovanoti geležiniu medaliu su užrašu „Ištikimybė ir Garbė“.
1818 m. Karl Pfyffer von Altishofen pradėjo rinkliavą monumentui 1792 m. Tiuilri rūmų gynėjams atminti. Iš pradžių jis planavo, kad monumentą sukurs šveicarų menininkai, tačiau visi pasiūlymai jo netenkino. Jis buvo patartas kreiptis į užsienio garsiuosius skulptorius: daną Torvaldseną ir italą Kanovą (abu tuo metu dirbo Romoje). Bertelis Torvaldsenas buvo pasirinktas dėl priimtinesnio stiliaus ir žemesnės kainos. Skulptorius monumento projektą sukūrė 1818−1819 m. ir jis buvo įgyvendintas 1821 m. Liucernos apylinkių vietovėje, kurią nuo 1805 m. Karl Pfyffer von Altishofen pertvarkė į sodą (dabar Liucernos Ledynmečio sodo teritorija ir miesto centras).
Rinkliavos monumentui projekte buvo aprašyta, kad kūrinys bus: „vaizduojantis natūralaus dydžio mirusį liūtą, kuris, nepaisant užgulusių sulūžusių ginklų sunkumo, vis dar saugo po savo kūnu skydą su Prancūzijos ir Šveicarijos ženklais“. Galutiniame variante skulptorius pavaizdavo liūtą gyvu ir mirštančiu. Taip pat skulptūroje nėra pradiniame sumanyme minimos ginklų gausybės, o pavaizduota tik ietis, nuo kurios sužeidimo miršta liūtas, ir alebardos galas. Abu skydai, šveicarų su kryžiumi ir prancūzų su trim lelijom, yra pavaizduoti. Prancūzų skydas yra liūto užgultas ir žymiai menkiau matomas nei šveicarų. Rinkliavos metu surinktų pinigų pakako tik modeliui užsakyti ir, pasak liudijimų, B. Torvaldsenas apsisprendė sukurti kūrinį pamatęs paveikslą, kuriame pavaizduota suplanuota skulptūrai aplinka. Skulptorius iki tol nebuvo matęs liūto ir rėmėsi matytais skulptūros pavyzdžiais. Tikėtina, kad Kanovos liūtų skulptūros popiežiaus Klemenso XIII kapo monumente Romos Šv. Petro bazilikoje buvo tiesioginis pavyzdys skulptoriui.
B. Torvaldsenas sukūrė 2 skulptūros molinius modelius. Pirmasis ir mažesnis dabar yra Liucernos istorijos muziejuje, didesnis − Torvaldseno muziejuje Kopenhagoje. Galutinis projektas buvo įgyvendintas be B. Torvaldseno pagal modelius (skulptorius buvo užsukęs į Liucerną, bet tuo metu darbai dar nebuvo pradėti). Darbus 1819 m. rugpjūtį pradėjo šveicarų skulptorius Pankraz Eggenschwyler, kuris betgi darbų metu nukrito nuo pastolių ir nuo sunkių sužalojimų vėliau mirė. Darbus pratęsė vokiečių skulptorius Lucas Ahorn, kuris juos užbaigė 1821 m. rugpjūčio 7 d. Kūrinys atidengtas 1821 m. rugpjūčio 10 d., 29 metai po Tiuilri šturmo ir buvo kritikuotas demokratiškai nusiteikusios visuomenės kaip propaguojantis absoliutinę monarchiją. Po liūto skulptūra iškaltas gvardiečių karininkų vardų sąrašas ir nurodytas 760 žuvusiųjų bei 350 išgyvenusių gvardiečių skaičiai. Nuo B. Torvaldseno buvo nuslėpta, kad jam neužteks sumokėti pinigų už darbus ir vėliau tam paaiškėjus skulptorius nusprendė negadinti projekto, užtat nišai, kurioje guli liūtas, jis suteikė kiaulės kontūro formą kaip užuominą į suktybę.
