Linkuvos kapinių koplyčia
56°05′21″š. pl. 23°57′50″r. ilg. / 56.08912°š. pl. 23.963839°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Šiaulių |
| Dekanatas | Pakruojo |
| Savivaldybė | Pakruojo rajonas |
| Gyvenvietė | Linkuva |
| Adresas | Kapų g. 22 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1797–1798 m.[1] |
Linkuvos kapinių koplyčia – viena iš seniausių kapinių koplyčių Lietuvoje, esanti Pakruojo rajone, Linkuvoje, priklausanti Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijai. Ji yra neatskiriama Linkuvos senųjų kapinių dalis nuo jų atidarymo XVIII a. pabaigoje. Priklauso Lietuvoje retai sutinkamai aštuonkampių koplyčių grupei ir kartu su Kaltinėnų kapinių koplyčia (Šilalės raj.) laikytina vertingiausiu šio tipo statiniu Lietuvoje.[1] Joje išlikę vertingi altorius su retabulu,[2] kamajo (pranc. camaïeu) technika atlikta sienų tapyba, originali ir meniška choro emporos atitvara. Linkuvos koplyčios statinys, priešingai nei kai kurios jame esančios vertybės, nėra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą (2019 m. pr. duomenimis).
Pastatyta tarp 1797–1798 m. naujai įsteigtose parapijos kapinėse. Pergyveno karus, sovietmečio antireliginę politiką, išsaugojo beveik nepakitusią, dar XIX a. pab. susiformavusią išvaizdą, tarp jų originalius sienų tapinius ir vėlesnių remontų nepaliestą altoriaus retabulo spalvinį sprendimą. Aštuonkampė pastato forma, nors ir nėra unikali, tačiau retai sutinkama – tokio plano koplyčių skaičius dabartinėje Lietuvoje nesiekia ir dešimties.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigoje įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios. Neabejotina, kad šiuos darbus organizavo ir juos finansavo nuo 1634 m. prie Linkuvos bažnyčios įsikūrę vienuoliai, senosios regulos karmelitai, administravę taip pat ir parapiją.[1]
Koplyčia pergyveno kelis remontus, todėl prarado daugumą autentiškų detalių. Pirminis koplyčios stogas buvo šiaudinis, su užlietu kalkių sluoksniu. Jo viršuje buvo apskardintas bokštelis su varpeliu jo viduje. Dideli rekonstrukcijos darbai turėjo būti įvykdyti XIX a. pabaigoje, kai stogo šiaudinė danga buvo pakeista malksnomis, buvo pakeistos durys ir langai, o vietoje seniau prieangį rėmusių kolonėlių atsirado geležinės „S“ formos atsparos. Manoma, kad šios rekonstrukcijos metu buvo įrengtas ir dabar koplyčioje esantis altorius. Kitas koplyčios remontas, įvykęs 1934 m., koplyčios išvaizdą pakeitė mažiau – stogas apskardintas, koplyčia perdažyta. Nepaisant vėlesniais laikais atliktų pakeitimų, koplyčia išsaugojo autentišką planą, tūrį, sandarą ir pagrindines konstrukcijas.
Pastatymo data
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Telšių (Žemaičių) vyskupijos 1881 m. išleistame kalendoriuje nurodyta, kad kapinių koplyčia pastatyta 1815 m.[3] Istorikai pastebi, kad šiame leidinyje nurodytas atskirų koplyčių steigimo laikas ne visada sutampa su vėlesnių tyrimų metu nustatytomis jų pastatymo datomis, todėl vertina kritiškai.[1] Kalendoriaus datos paremtos žiniomis, gautomis iš parapijų klebonų, o ne paimtomis iš inventorių, be to, galėjo remtis ir netiksliais vietinių gyventojų liudijimais. Štai vėlesnėse minėto kalendoriaus-žinyno laidose (1899, 1927 m. ir kt.) paminėta jau daug senesnė Linkuvos kapinių koplyčios pastatymo data – 1665 m.[4] Ji turėjo būti paimta iš senų dokumentų, tačiau siejama ne su dabartine kapinių koplyčia, bet bažnyčios šventoriaus buvusiose kapinėse stovėjusios šarvojimo koplyčios statymo data. Atsižvelgiant į ne itin didelį minėto šaltinio patikimumo laipsnį, manoma, kad 1815 m. tėra koplyčios paminėjimas kuriame nors tų metų dokumente.[1]
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Koplyčia pastatyta ant nedidelės kalvos, orientuota pietų–šiaurės kryptimi. Pastatas neturi ryškesnių stilinės architektūros bruožų, jis medinis, iškeltas ant aukšto pamato, sumūryto iš skaldytų lauko akmenų. Sienos suręstos iš gulsčių, į kertes sukirstų rąstų. Jie kvadratinio skerspjūvio, aptašyti kirviu. Išorinė pusė turi vertikalių lentų apkalą, suskaidytą lentjuostėmis.
Koplyčia centrinio plano, aštuonkampė, šiaurės rytų pusėje pristatyta žemesnė už koplyčią stačiakampė zakristija. Virš skardinio stogo iškelta vazos pavidalo smailė su kaltiniu puošniu kryžiumi. Pagrindiniame fasade įstatytos dvivėrės durys, virš kurių – dvišlaitis stogelis su nedideliu trikampiu frontonu. Viršutinę koplyčios sienų dalį skaido stačiakampiai langai. Išorinės sienos dažytos žaliai, vidinės – neapkaltos, dažytos šviesiai mėlyna spalva. Sienų viršutinėje dalyje yra tapybos būdu suformuotas iliuzinis frizas. Jis vėlyvojo klasicizmo stilistikos. Lubos lygios, iš lentų, sukaltų ant atvirų sijų, išdėstytų skersai koplyčios, dažytos baltai. Pastato vidus išklotas palaidomis molio plytomis, sudėtomis „eglute“. Virš įėjimo yra įrengta balkono pavidalo empora. Į ją veda dviejų maršų laiptai be turėklų. Emporos atitvara yra originaliausias koplyčios elementas, sudarytas iš plačios profiliuotos sijos, einančios ties emporos išoriniu pakraščiu.
Statinys šviesos gauna per penkis stačiakampius aštuonių padalų langus, ties empora esantys langai dviejų dalių, atveriami, likusieji vientisi. Zakristijos sienos iš rąstų, vidaus pusėje neapkaltos, dažytos melsva spalva. Patalpą apšviečia vienas nedidelis grotuotas langas.
Aštuonkampė Linkuvos koplyčia savo planine struktūra labai panaši į Kulių koplyčią (Plungės raj.),[1] tik pristatytos zakristijos Kulių koplyčioje nėra. Pastaroji koplyčia išsaugojo autentišką dviem kolonėlėmis paremtą prieangį. Tokį prieangį anksčiau turėjo ir Linkuvos koplyčia, tačiau be bokštelio jo viršuje – signatūros varpelis buvo bokštelyje koplyčios stogo viršuje. Dabartinis prieangio stogelis paremtas geležinėmis konsolėmis. Kuliuose langai platesni ir nuleisti žemiau, o stogo siluetas kiek aukštesnis. Abiejose koplyčiose išliko originalios muzikinės emporos. Manoma, Linkuvos koplyčios emporos atitvara pagaminta koplyčios rekonstrukcijos metu. Panašaus pobūdžio, nors mažiau meniškai išraiškinga vargonų emporos atitvara yra Pakruojo bažnyčioje.[1]
Centrinėje koplyčios ašyje, priešais įėjimą, yra medinis altorius su barokiniu retabulu. Jis staliaus ir drožėjo darbo, dažytas aliejiniais dažais ir spalvotais lakais. Dviejų tarpsnių retabulo centre yra Kalvarijos grupę vaizduojantis paveikslas, antrajame tarpsnyje – Šv. Kazimiero. Retabulo viršuje, ties viduriu, yra drožtinė Apvaizdos akis. Altorius stačiakampės dėžės formos, medinis – 168 x 200 x 73,5 cm.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Aštuonkampė koplyčia -
Centrinis kapinių takas -
Altorius -
Balkono fragmentas
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Gintautas Žalėnas. Linkuvos kapinių koplyčia ir jos altorius. ziemgala.lt (2015/2)
- ↑ „Objekto Nr. 14847 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Directorium horarum canonicorum et missarum pro dioecesi Telsensi in Annum Domini MDCCCLXXXI. Vilna: Typis Josephi Zawadzki, 1881, p. 228
- ↑ Elenchus omnium ecclesiarum et universi cleri Provinciae Ecclesiaisticae Lituanae pro Anno Domini. 1927, Klaipėda: „Ryto” spaustuvė, 1927, p. 90
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Linkuvos bažnyčios ir vienuolyno 1841 m. inventorius. Kauno kurijos archyvas, B. 142. L. 586.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |