Pereiti prie turinio

Likų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Likiečių kalba)
Likų kalba
𐊗𐊕𐊐𐊎𐊆𐊍𐊆
Trm̃mili
KalbamaLikija
Kalbančiųjų skaičius-
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųmirusi
Kilmėindoeuropiečių
0Anatolijos
00luvių kalbos
000likų
Rašto sistemoslikų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-3xlc

Likų kalba (Trm̃mili) – mirusi indoeuropiečių kalba, priklausanti Anatolijos kalbų šakai. Vartota I tūkstantmetyje pr. m. e. senovės likų, gyvenusių Likijos šalyje Mažojoje Azijoje (dab. Turkija).

Likų kalba priklauso savitai Anatolijos kalbų, vartotų Mažojoje Azijoje, šeimai ir yra gimininga taip pat mirusiai hetitų kalbai. Iš rastų įrašų išskiriamos dvi tarmės – likų A ir likų B. Kalba buvo užrašoma likų raštu, artimu graikų raštui.

Antkapinio įrašo likų kalba fragmentas ir perraša

Likų kalba paliudyta rastuose 172 akmenyse iškaltuose įrašuose (daugiausia antkapiniai užrašai, taip pat keletas votų ir dedikacijų), taip pat ant ~100 monetų, rastų Ksante (Kuprilio valdymo metais, 485–440 m. pr. m. e.). Kitas svarbus šaltinis yra Letono įrašas, kur ant stelos iškaltas trikalbis tekstas likų A, graikų ir aramėjų kalbomis. Taip pat rastas apiręs obeliskas Ksante su dvikalbiu įrašu likų ir graikų kalbomis, be to, yra užrašų likų B kalba (dabar kartais išskiriama į savarankišką miliečių kalbą). Be to, likų kalbos pėdsakų randama tiriant graikiškai užrašytus Likijos vietovardžius bei asmenvardžius. Likų kalbos įrašai datuojami tarp 500 ir 330 m. pr. m. e.[1] Likų kalba buvo išstumta graikų kalbos.

Likų kalba pradėta tirti nuo XIX a. pr. Georgas Frydrichas Grotfildas ją priskyrė prie indoiraėnų kalbų, bet XX a. pr. ji priskirta prie Anatolijos kalbų.

Kalbos pavyzdys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Letono stelos įrašo pradžia[2]:

Perraša Vertimas

ẽke Trm̃misñ χssaθrapazate Pigesere Katamlah tideimi
sẽ=ñne ñte-pddẽ-hadẽ Trm̃mile pddẽnehm̃mis Ijeru se-Natrbbijẽmi
sej-Arñna asaχlazu Erttimeli
me-hñti-tubedẽ arus sej-epewẽtlm̃mẽi Arñnãi
m̃maitẽ kumezijẽ θθẽ χñtawati xbidẽñni sej-Arκκazuma xñtawati
sẽ=ñn=aitẽ kumazu mahãna ebette Eseimiju Qñturahahñ tideimi
se=de Eseimijaje χuwati-ti

Kada Piksodaras, Hekatomno sūnus, buvo Likijos satrapu
jis paskyrė valdyti likus Hieroną ir Apolodotą,
o valdovą Ksante – Artemelisą,
laisvi ir priklausomi Ksanto piliečiai susitarė
ir pastatė statinį, skirtą Viešpaties Kauno ir Viešpaties Arkazumo (dievams),
ir jie Simijų, Kondoraso sūnų, įšventino tų dievų žyniu,
ir tuos, kurie Simijų pakeis.

  1. Trevor R. Bryce. The Lycians – Volume I: The Lycians in Literary and Epigraphic Sources. Copenhagen: Museum Tusculanum Press, 1986.
  2. Fortson B. Indo-European language and culture. An Introduction. – Padstow: Blackwell Publishing, 2004.