Pereiti prie turinio

Liepiamoji nuosaka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Liepiamoji nuosaka (lot. modus imperativus) – veiksmažodžio nuosaka, išreiškianti liepimą, įsakymą arba prašymą.

Liepiamoji nuosaka vartojama reikalaujant arba verčiant atlikti veiksmą. Paprastai ji vartojama tik esamajame laike su antruoju asmeniu, tačiau gali būti ir kitų asmenų.[1][2] Indoeuropiečių prokalbėje vartota esamoji ir būsimoji liepiamoji nuosaka (žr. „Indoeuropiečių prokalbė“). Vienaskaitos pirmasis asmuo paprastai liepiamosios nuosakos formos neturi (nėra liepimo sau pačiam, jo vietoje verčiamasi kitais būdais: pavyzdžiui, o, kad aš eičiau pas draugą! ir sakė, kad aš eičiau pas draugą (tariamoji nuosaka); sakė man eiti pas draugą arba sakė, kad aš turiu eiti pas draugą (tiesioginė nuosaka, suvestinis tarinys) ir kt.). Pageidavimas, raginimas pirmajam ir trečiajam asmenims kai kuriose kalbose reiškiamas jusyvu (permisyvu). Kartais liepiamoji nuosaka angliškoje literatūroje vadinama „nurodymais“ (directives), nes liepiamosios nuosakos formos koduoja nurodymo galią ir neįgyvendintos minties modalumą.[1][2]

Ne visose kalbose liepiamoji nuosaka išreikšta morfologiškai (turi savo afiksų), iš morfologiškai išreikštų kalbų minėtinos lietuvių, slavų, senoji graikų, finų, tiurkų, japonų ir kitos kalbos. Neturint morfologiškai žymėtos liepiamosios nuosakos ji reiškiama sintaksiškai: angl. you work hard 'tu dirbi sunkiai' – work hard! 'dirbk sunkiai!', we work hard 'mes dirbame sunkiai' – let’s work hard! 'dirbkime sunkiai!' Panaši padėtis ir vokiečių kalboje, tik čia atskirą liepiamosios nuosakos formą turi vienaskaitos II asmuo: du sigst 'tu dainuoji' – sing(e)! 'dainuok!'

Baltų prokalbėje liepiamajai nuosakai sudaryti buvo pasitelktos senojo indoeuropiečių optatyvo formos (žr. „Baltų prokalbė“). Šių liepiamosios nuosakos formų palaikai yra lietuvių permisyvas (tebūnie!), latvių kalbos daugiskaitos II asmens liepiamoji nuosaka (esiet! 'būkite!') ir tarmėse bei senuosiuose raštuose sutinkamos formos; optatyvinė liepiamoji nuosaka vartota ir prūsų kalboje (wedais! 'vesk!').[3][4] Visiems kitiems asmenims, be daugiskaitos II asmens, dabartinėje latvių kalboje vartojama tiesioginė nuosaka: tu dari 'tu darai' – dari! 'daryk!', mēs darīsim 'mes darysime' – darīsim! 'darykime!' Liepiamosios nuosakos su priesaga -ki-, kaip lietuvių, neturi jokia kita baltų kalba. Ši priesaga lietuvių kalboje jungiama prie bendraties kamieno. Priesagos kilmė iki galo neišaiškinta, be kitų hipotezių manoma, jog liepiamajai nuosakai sudaryti priesaga -ki- (žem. -ke-) galėjo būti pasiskolinta iš finų kalbų: plg. est. seis-ke! 'stovė-ki-te!', est. näh-ke! 'žiūrė-ki-te!'; finų kalbų įtaka aiškinamos ir rusų kalbos formos su dalelyte -ка (-ka) – пойдём-ка! (poidiom-ka!) 'eikime!', скажи-ка! (skaži-ka!) 'pasakyk!'[5][6] Vis dėlto glaudžiausiai su finų kalbomis sąveikavusioje latvių kalboje tokios darybos liepiamosios nuosakos nėra.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 Jary, Mark; Kissine, Mikhail (2016). „When terminology matters: The imperative as a comparative concept“. Linguistics. 54. doi:10.1515/ling-2015-0039. hdl:2013/ULB-DIPOT:oai:dipot.ulb.ac.be:2013/226567. S2CID 147583469.
  2. 1 2 Han, Chung-hye (1998 m. sausio mėn.). „The structure and interpretation of imperatives: Mood and force in universal grammar“. pp. 1–237.
  3. ↑ Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 131–132.
  4. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 222.
  5. ↑ Dini, P. U. (2000). Baltų kalbos: lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 161. ISBN 5-420-01444-0.
  6. ↑ Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija: lietuvių kalbos kilmė. I t. Vilnius: „Mokslas“. p. 329. ISBN 5-420-00102-0.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Liepiamoji_nuosaka&oldid=7905888"