Lesoto kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lesoto gyventojai

Lesoto kultūraLesoto švietimo, meno, etninės kultūros ir kitos visuomenės veiklos visuma.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Basutų moksleivis

Pirmąsias mokyklas XIX a. pradžioje įsteigė prancūzų misionieriai. Iki 1989 m. reformos švietimą tvarkė misionieriai ir religinės organizacijos. 2000 m. įvestas nemokamas ir privalomas pradžios mokslas 6–13 m. vaikams. 90% mokyklų priklauso religinėms organizacijoms.

Pradžios mokykloje dėstoma pietų sotų, vidurinėje ir aukštojoje – anglų kalba. Švietimą tvarko Švietimo ir ugdymo ministerija. Nuo 1995 m. ikimokyklines įstaigas lanko 2–6 m. vaikai. Pradžios mokykla septynmetė. Baigusieji pradžios mokyklą gali mokytis vidurinėje arba profesinėje ir technikos mokykloje. Vidurinį mokslą sudaro trimetė žemesnioji (13–16 m. mokiniams) ir dvimetė aukštesnioji (16–18 m. mokiniams) vidurinės mokyklos.

2003 m. buvo 622 ikimokyklinės įstaigos, 1295 pradžios mokyklos (415 000 mokinių, 6580 mokytojų), 256 vidurinės mokyklos (93 010 mokinių, 3290 mokytojų), 21 profesinė ir technikos mokykla (1939 mokiniai, 165 mokytojai). Pradžios mokyklą lanko 74,2%, vidurinę mokyklą – 21,5% mokyklinio amžiaus vaikų. Nuo 1993 m. neįgalūs vaikai ugdomi specialiuose vaikų darželiuose ir mokomi specialiose mokyklose.

Baigus vidurinę mokyklą galima mokytis trimečiuose profesiniuose ir technikos institutuose (2003 m. veikė 6 institutai), trimetėse neuniversitetinėse (Nacionalinis mokytojų rengimo koledžas, Lerotolio politechnikos institutas) aukštosiose mokyklose ir Lesoto nacionaliniame universitete, įkurtame 1945 m. Maseru vietoje Katalikiškojo universitetinio koledžo, įkurto 1938 m. Universitete veikia Edukologijos, Humanitarinių mokslų, socialinių mokslų, Sveikatos, Teisės, žemės ūkio, Magistrantūros fakultetai (2003 m. lankė 2530 studentų).

Suaugusiųjų švietimo ir papildomojo ugdymo sistemą sudaro Lesoto atvirojo ir nuotolinio mokymo centras, Lesoto universiteto Neakivaizdinio skyriaus institutas. Moksliniai tyrimai atliekami aukštosiose mokyklose, Lesoto nacionalinio universiteto Pietų Afrikos tyrinėjimų institute.

Kultūros įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lesote veikia:

  • Nacionalinis muziejus, įkurtas 1967 m. Maseru,
  • Morijos muziejus ir archyvas, įkurtas 1956 m.,
  • Lesoto nacionalinio universiteto T. Mofolo biblioteka, įkurta 1950; 2004 m. fonduose buvo 175 000 dokumentų,
  • Nacionalinė biblioteka, įkurta 1976 m.,
  • Nacionalinis archyvas, įkurtas 1958 m.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lesoto kaimas
Lesoto moterys tradiciniais drabužiais

Lesoto kaimelių kompleksai tradiciškai formuojami ant kalvagūbrių. Nedideli nameliai juosia didelius galvijų aptvarus (kraalius). Iki XIX a. buvo statomi kupolo formos namai; jie mūryti iš akmenų arba medinis karkasas buvo užpildomas nendrėmis ir kanapėmis. XIX a. pradžioje pradėta statyti cilindro formos namus su kūgio formos stogeliu bei stačiakampius šiaudiniu stogu dengtus namus. Būdingas savitas dekoras (litema): namų vidinės bei išorinės sienos ištapytos ryškių spalvų geometriniais raštais, abstrakčiais motyvais.

Remiantis vakarietiškais architektūros stiliais statytos mokyklos, bažnyčios. Dabartiniuose miestuose statomi ir šiuolaikinės architektūros pastatai – įstaigų kompleksai, prekybos centrai, kt., ir tradiciniai litema dekoruoti namai iš smiltainio. Kai kuriuose pastatuose vakarietiški stiliai derinami su tradiciniais elementais (Protestantų bažnyčia, XX a. šeštas dešimtmetis, Lesoto amatų kooperatyvas, XX a. pabaiga, abu sostinėje Maseru).

Dailė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išliko piešinių uolose, manoma, sukurtų bušmėnų. Plėtojamos tradicinės dailės šakos: kuriama keramika (indai, lėkštės, miniatiūrinės gyvūnų figūrėlės), papuošalai, muzikos instrumentai, drožinėjami ir raižomi namų apyvokos daiktai, audžiami kilimai. Dekorui būdingi apskritimai, animalistiniai motyvai (liūtai, krokodilai, begemotai). Apie 1930 m. pradėta plėtoti moherio kilimų audimo amatą ir pramonę. Jiems būdingos natūralios spalvos, geometriniai ornamentai, figūrinės kompozicijos, vaizduojančios tradicinį kaimo gyvenimą.

Gobelenų pramonės centrai yra Maseru ir Tabongas. Tapyba atsirado XIX a.XX a. sandūroje, veikiama misionierių F. Maederio ir F. Christolio kūrybos. XX a. ėmė rastis vietinių tapytojų (M. Motsusi, M. Mokitimi, Black Jesus, M. Masoabi, I.–M. Harrisas, kt.). Skulptūrai (dažniausiai kuriama keraminė) būdingi tradiciniai etniniai motyvai, religiniai siužetai. Žymesni skulptoriai – S. Mokanyane, T. Mohapi, M. Nthako. [1]

Žiniasklaida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1862 m. Morijoje leidyklą „Morija Sesuto Book Depot“ (leidžia religinę, edukacinę, filologijos literatūrą) įkūrė evangelikai, nuo 1933 m. Mazenode veikia katalikų leidykla „Mazenod Institute“; 2006 m.veikė 6 leidyklos.

Leidžiami keli žurnalai. Nuo 1863 m. leidžiamas dvisavaitinis evangelikų laikraščio „Leselinyana la Lesotho“ (Morija, pietų sotų kalba, kai kurie straipsniai – ir anglų kalba, 2006 m. tiražas 10 000]] m. egz.).

Svarbiausi savaitraščiai:

  • „Maeletsi oa Basotho“, nuo 1933 m., Mazenodas, katalikų, pietų sotų kalba, 20 000]] m. egz.),
  • „Lesotho Today / Lentsoe la Basotho“, nuo 1974 m., Komunikacijos, mokslo ir technikos ministerijos, pietų sotų kalba, 14 000]] m. egz.,
  • „The Mirror / Setsomi sa Litaba“, nuo 1986 m., anglų ir pietų sotų kalba, , 4000 egz.,
  • „MoAfrika“, nuo 1990 m., pietų sotų kalba, 5000 egz.,
  • „Public Eye“, nuo 1997 m., anglų ir pietų sotų kalba, 18 000]] m. egz., Maseru.

Radijas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Radijas veikia nuo 1964 m., televizijos – nuo 1988. Nacionalinė bendrovė „Lesotho National Broadcasting Service“ radijo ir televizijos programas transliuoja Pietų sotų ir anglų kalbomis. Yra 5 privačios radijo stotys. Maseru nuo 1985 m. veikia naujienų agentūra „Lesotho News Agency“ (LENA). [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kotryna Džilavjanaitė. Lesoto kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 36-37 psl.
  2. Vytas Urbonas. Lesoto kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 37 psl.