Lazdynų Pelėda
Kitos reikšmės – Pelėda (reikšmės).
Lazdynų Pelėda – pseudonimas, kuriuo pasirašinėjo seserys rašytojos: Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė (1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose – 1926 m. kovo 15 d. ten pat) ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė (1872 m. gegužės 15 d. Šiauliuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune).
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė bajoro Nikodemo Ivanausko šeimoje. Tėvas mažai domėjosi ūkio reikalais, todėl jis rašė eilėraščius, prozos kūrinius, kuriuos spausdino lenkiškuose žurnaluose, studijavo dailę Miunchene, grįžęs namo daug tapė.
- Sofija Pšibiliauskienė, bajorų duktė, išsilavinimą įgijo namuose. 1891 metais ištekėjo už nusigyvenusio dvarininko Rapolo Pšibiliausko, su kuriuo susilaukusi 2 vaikų, išsiskyrė. Nuo 1898 metų rašė „Varpe“ ir „Ūkininke“. 1903 m. su vaikais persikėlė į Vilnių, kur vertėsi atsitiktiniais darbais ir tęsė kūrybą. 1914 metais pradėjo dirbti Čiurlionio vardo paveikslų galerijoje, Kaune. 1926 metais susirgusi džiova mirė.
- Marija Lastauskienė su tėvais gyveno iki 16 metų. Vėliau mokėsi siūti Šiauliuose ir po trejų metų išvyko pas tetą į Varšuvą. Prabėgus 9 metams išvyko į Peterburgą, kur 1903 m. ištekėjo už 10 m. jaunesnio baltarusio Vaclavo Lastovskio, su kuriuo susilaukusi 2 dukterų, išsiskyrė. Tarp 1905 ir 1907 m. pagyvenusi gimtinėje ir Rygoje, persikraustė į Vilnių, kur užsiėmė kūrybiniu darbu. Rašė lenkiškai, sesuo vertė į lietuvių kalbą ir skelbė Lazdynų pelėdos slapyvardžiu. Po sesers mirties ėmė rašyti lietuviškai ir skelbti savo pavarde. 1938 m. persikraustė į Kauną, kur ir mirė 1957 metais.
Seserų kūryba šalia Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) kūrybos yra bajoriškos dvaro kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.
Įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1995 m. Vilniuje pastatyta skulptorės Daliutės Onos Matulaitės (arch. Jūras Balkevičius, Rimantas Buivydas) paminklas (pav. Seserys) rašytojoms Senamiesčio (Karmelitų g. / Visų Šventųjų g.) skvere netoli Halės turgaus.