Laskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Laskas
brus. Лоск
Łosk. Лоск (1900).jpg
Cerkvė

Laskas
54°16′0″ š. pl. 26°26′0″ r. ilg. / 54.26667°š. pl. 26.43333°r. ilg. / 54.26667; 26.43333 (Laskas)Koordinatės: 54°16′0″ š. pl. 26°26′0″ r. ilg. / 54.26667°š. pl. 26.43333°r. ilg. / 54.26667; 26.43333 (Laskas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Minsko sritis Minsko sritis
Rajonas: Valažino rajonas
Gyventojų (1997): 425
Pašto kodas: 222355 / +375 1772
Commons-logo.svg Vikiteka: LaskasVikiteka

Laskas (brus. Лоск) – kaimas 14 km į pietryčius nuo Krėvos, 7 km į šiaurę nuo Beržūnos upės, Valažino rajonas, Minsko sritis, Baltarusija. Veikia pradinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, paštas. 425 gyventojai (1997 m.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, Laskas nuo seno priklausė lietuvių etninių žemių arealui. Lasko teritorijoje gyventa jau XI a. – XIII a., o XIV a. – XVIII a. čia buvusi medinė Lasko pilis su mūrine Krėvos pilimi priklausė išoriniam Vilniaus gynybos žiedui. XV a. pirmoje pusėje Laskas priklausė kunigaikščiams Kaributaičiams, nuo XV a. vid. – didikui Jonui Petrui Mantigirdaičiui, XVI a. – XVII a. – didikų Kiškų giminei, XVII a. – XIX a. – Vilniaus vyskupijos kapitulai, 1480 m. pastatyta bažnyčia. 1574 m. Jonas Kiška Lasko pilyje įsteigė spaustuvę, joje buvo išleista apie 20 knygų, tarp jų į lenkų kalbą išverstas Naujasis testamentas.

1856 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia Laską iš Vilniaus kapitulos atėmė. Katalikų bažnyčia 1866 m. uždaryta, 1874 m. sudeginta, XX a. pradžioje buvo pastatyta nauja Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. Pagal 1920 m. Lietuvos-Rusijos taikos sutartį Laskas atiteko Lietuvai. 19211939 m. jį valdė Lenkija. Nuo 1939 m. Laskas priklauso Baltarusijai.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras GaršvaLaskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 546 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Беларуская энцыклапедыя: У 18 т. Т.9: Кулібін – Малаіта / Рэдкал.: Г. П. Пашкоў і інш. – Мн.: БелЭн., 1999. – 560 с.: іл. ISBN 985-11-0155-9 (т. 9), ISBN 985-11-0035-8.
  • Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 2 т. / рэд. Г. П. Пашкоў і інш.Т.2: Кадэцкі корпус – Яцкевіч. – Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 2005. – 788 с.: іл. ISBN 985-11-0378-0

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]