Laisvoji Fiumės valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Stato libero di Fiume
Laisvoji Fiumės valstybė
laisvoji valstybė
Reggenza Italiana del Carnaro.jpg
1920 – 1924 Flag of Italy (1861–1946).svg
 
Flag of Yugoslavia (1918–1941).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Sostinė Fiumė
Valdymo forma Respublika
prezidentas
 1921-1922 Riccardo Zanella
 1922-1923 Giovanni Giuriati
 1923-1924 Gaetano Giardino (karinis gubernatorius)
Era Tarpukaris
 - Rapalo sutartis 1920 m. gruodžio 24 d.
 - Romos sutartis 1924 m. vasario 22 d.
Valiuta Fiumės krona (iki 1920 m.)
Italijos lira (nuo 1920 m.)

Laisvoji Fiumės valstybė (it. Stato libero di Fiume), Laisvasis Fiumės miestas – nepriklausoma laisvoji valstybė dabartinės Kroatijos teritorijoje, egzistavusi 1920–1924 m. Jos plotas buvo 28 km². Ją sudarė miestas Fiumė (po Antrojo pasaulinio karo vadinamas Rijeka), šiauriau esančios kaimiškos teritorijos ir „koridorius“ vakaruose, jungęs su Italija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą Fiumė autonomiją gavo 1719 m., kai miestas imperatoriaus Karolio VI dekretu buvo paskelbtas Šventosios Romos imperijos laisvuoju uostu. 1776 m., valdant imperatorei Marijai Terezei, miestas buvo priskirtas Vengrijos karalystei, o 1779 m. tapo Fiumės corpus separatum (t. y., gavo corpus separatum teises), likdamas Vengrijos karalystės dalimi. Miestas buvo trumpam praradęs savo autonomiją 1848 m., kai jį užėmė kroatų banas Josip Jelačić, kurią atgavo 1868 m., kai vėl prisijungė prie Vengrijos karalystės kaip corpus separatum. Iki 1924 m. Fiumė egzistavo kaip vienoks ar kitoks autonomiškas darinys.

XIX a. mieste gyveno kroatai, italai, vengrai ir kitų tautybių žmonės. Priklausymas vienai ar kitai tautai keitėsi nuo vieno gyventojų surašymo iki kito, nes tada tautybė daugiausiai nustatydavo pagal kalbą. Dėl ypatingo statuso ir padėties tarp kelių šalių susiformavo sava vietinių gyventojų etninė tapatybė. Vartosenoje buvo oficialios kalbos – italų, vengrų ir vokiečių kalba. Dauguma dalykinio susirašinėjimo vyko italų kalba, o daug vietinių šeimų namuose kalbėjo vietine tarme – venetų kalba su kroatų žodžių priemaiša.[1] Kaimo vietovėje vyravo kroatų kalba (čakavų dialektas).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Il nuovo Samani: Dizionario del dialetto fiumano (Rome: Società di Studi Fiumani, 2007)