Kupranugarių kavalerija

Turkijos kupranugarių kavalerijos korpusas ties Beer Ševa 1915 m.

Kupranugarių kavalerija - kavalerija, kurios kareiviai kaunasi raiti ant kupranugarių ar bent į mūšio lauką joja raiti ant kupranugarių.

Kupranugarių kavalerija nuo senovės retkarčiais buvo naudojama dykumų kraštuose, nes kupranugariai geriau prisitaikę gyventi ir veikti dykumose negu arkliai.

Pirmas istoriniuose šaltiniuose užfiksuotas kupranugarių kavalerijos panaudojimo atvejis yra 547 m. pr. m. e. vykęs Tymbros mūšis, kuriame kovėsi Kyro Didžiojo (Persija) ir Lydijos karaliaus Krezo kariuomenės. Pagal Ksenofontą Krezas turėjo daugiau kaip 6 kartus daugiau kavalerijos negu Kyras Didysis, tačiau Kyras sužinojo, kad Lydijos kavalerijos arkliai baidosi kupranugarių. Kyras įsakė iš gurguolėse naudotų kupranugarių suformuoti kupranugarių kavalerijos dalinį, kuris buvo pirmas toks dalinys istorijoje.
Kyro kupranugarių dalinys iš tiesų veikė ne kaip kavalerija, tačiau kupranugariai pabaidė Krezo kavalerijos arklius, ir mūšio eiga pasisuko Kyro naudai.

Yra duomenų, kad 853 m. pr. m. e. vykusiame Karkaro mūšyje (angl. Battle of Qarqar) arabų karalius Gindibu panaudojo 1000 kupranugarių dalinį, nors nežinoma kaip jis buvo panaudotas.

JTO taikdarių patrulis Eritrėjoje

Kupranugarius naudojo karui daugelyje civilizacijų, ypač Arabijoje ir Šiaurės Afrikoje. Kartais tiek raitelis, tiek kupranugaris būdavo šarvuoti lyg to meto katafraktai. Musulmonų užkariavimų laikais arabai efektyviai naudojo kupranugarius prieš Europos arklių kavaleriją.

Arabai kupranugarius naudojo pėstininkams pervežti. Arabai ir berberai dar 1000 m. pr. m. e. kupranugarius naudojo ir kautynėse. Ant kovos kupranugario sėdėdavo du kariai - ietimi ginkluotas „vairuotojas“ ir lankininkas. Buvo išvesta smulkių kupranugarių veislė, kuriais jodinėdavo po vieną raitelį. Arabų kupranugarių kavaleriją minėjo I a. žydų istorikas Juozapas Flavijus.

Kupranugarių kavalerija nebuvo visavertė:

• Termoreguliacijos ypatumai. Kupranugariai gerai tinka pėstininkams dykumose dideliais nuotoliais pervežti. Netinka forsuotiems maršams, kadangi dėl aušinimosi fiziologijos ypatumų jie negali ilgai greitai bėgti, nes neprakaituoja ir ima perkaisti. O eiti žingsniu jie gali labai ilgai. Dėl to kupranugarių taktinis manevringumas prastas, lyginant su arkliais, kurie risčia gali nubėgti didelius atstumus. Didžiausias kupranugarių greitis irgi mažesnis negu arklių.
• Dydis. Viduramžių riterių žirgai destrijeriai buvo sunkesni už kupranugarius, tačiau kupranugariai buvo aukštesni už bet kokį arklį. Dėl to sunku užlipti ant kupranugario - šis turi atsiklaupti, kitaip ant kupranugario neužsėsi. Be to, kupranugario raiteliui reikia ilgų ginklų, kad galėtų kautis prieš pėstininkus ar arklių kavaleristus. Pvz., Sirijos karalius Antiochas, kariaudamas su romėnais, naudojo arabų kupranugarių kavaleriją, kurios raiteliai buvo ginkluoti ne tik lankais, bet ir 1,8 m ilgio kalavijais. O ilgų ginklų naudojimui reikia didelės jėgos.
• Negebėjimas atakuoti pėstininkus. Kupranugarių neina išmokyti atakuoti pėstininkus, besiginančius ietimis, ir trypti juos. Iečių bijantys kupranugariai sustoja ir nebeklauso raitelio. Ietimi duriamas kupranugaris ne ginasi, o bėga, neklausydamas raitelio. Dėl šių priežasčių kupranugarių kavalerija netiko kirstynėms. Beduinų kavalerija buvo lankininkų kavalerija, apšaudydavusi priešą iš toli. Ilgos ietys buvo naudojamos tik savigynai. Prireikus susikauti kirstynėse raiteliai nulipdavo nuo kupranugarių ir kaudavosi pėsti.

XIX a. pabaigoje ir XX a. kupranugarių kavaleriją naudojo D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos ir Italijos kolonijinėse kariuomenėse patruliavimui dykumose. Pakitę tie daliniai tebeegzistuoja dabartinėse Indijos, Maroko ir Egipto kariuomenėse.