Kryžiuočių žygis į Šalčininkus

Kryžiuočių žygis į Šalčininkus
Data 1311 m. liepos 2 - 3 d. Vieta Šalčininkų žemė Rezultatas Kryžiuočių pergalė, Šalčininkų žemės apiplėšimas
Konflikto šalys
Vokiečių ordinas	LDK
Vadovai ir kariniai vadai
Heinrichas fon Plockė	Nežinoma
Pajėgos
150 riterių, keli tūkstančiai eilinių karių
Nuostoliai
	Apie 700 belaisvių

Kryžiuočių žygis į Šalčininkus – 1311 m. vasarą Kryžiuočių Ordino surengto žygio į Gardiną dalis, plėšikavimo kampanija Šalčininkų žemėje. Įvykiai aprašyti Petro Dusburgiečio sudarytoje Prūsijos žemės kronikoje. Šio žygio metu pirmą kartą paminėti Šalčininkai.

Po 1311 m. žiemą Prūsijoje laimėto Voplaukio mūšio Vokiečių ordinas skubėjo perimti iniciatyvą iš kartu su Rygos miestu prieš Vokiečių ordiną sėkingai veikusios Lietuvos, todėl nusprendė pirmą kartą įsiveržti į patį LDK valstybės centrą.

P. Dusburgiečio teigimu 1311 m. balandžio mėnesį (T. Baranausko teigimu – liepą) Kryžiuočių ordino komtūro Heinricho fon Plockės (vok. Heinrich von Plötzkau) vadovaujama 150 riterių kariuomenė įsiveržė į LDK su tikslu pulti Gardiną. Datų neatitikimas yra susijęs su keletu 1311 m. vykusių įsiveržimų – metų pradžioje – vasario ir balandžio mėn. Vytenis du kartus įsiveržė į Prūsiją, balandžio mėn. Ordino kariuomenė žygiavo į Gardiną, tačiau sužinojusi apie jiems parengtą pasalą, atsitraukė atgal. P. Dusburgietis tiesiogiai įvykiuose nedalyvavo.

Pakeliui jiems pavyko į nelaisvę paimti keletą Vytenio žvalgų, kurie papasakojo, kad Šalčininkų žemėje šio antpuolio niekas nelaukia, o kairiame Nemuno krante 500 jėgerių stato medžioklinius tinklus rengdamiesi Vytenio medžioklei.

Naudodamosi šia informacija H. fon Plockės pajėgos pasuko į šiaurę, pakeliui nužudė Vytenio medžioklei besirengusius lietuvius ir persikėlė per Nemuną. P. Dusburgiečio teigimu, kryžiuočiai pasiekė Šalčininkų žemę, kur „niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė“. Prie upės saugoti laivų ir kito turto liko 12 riterių ir apie 2 tūkst. eilinių karių. Likusi kryžiuočių pajėgų dalis užpuolė ir sudegino tris pilis. Buvo paimta daug grobio ir 700 belaisvių, o, P. Dusburgiečio teigimu, „kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino“. Jau kitą dieną, su belaisviais ir prisiplėštu grobiu pasuko atgal į Ordino žemes.

Petras Dusburgietis nepaminėjo sunaikintų pilių pavadinimų. Pačiuose Šalčininkuose ar šalia jų nėra žinomų piliakalnių. Keliamos hipotezės, kad šiomis pilimis galėjo būti maždaug tuo laikotarpiu datuotinos Valakavičių, Tetervinų, Turgelių, Kurmelionių piliakalniuose buvusios gyvenvietės. Taip pat egzistuoja versija, kad trys sudegintos pilys buvo įtvirtintos gyvenvietės, kartais vadintos dvarais.

Žygiui buvo sutelkta didžiulė kryžiuočių kariuomenė, kurioje buvo „ne mažiau kaip“ 150 Ordino riterių – nedaug mažiau, nei Ordinui po šimtmečio pavyko sutelkti į Žalgirio mūšį (ten jų, manoma, buvo apie 213). P. Dusburgietis aiškiai nurodo pakeistą žygio tikslą – „valsčių, vardu Šalčininkai“ (lot. territorium dictum Salsenickam). To meto vokiečių kalboje nebuvo garso „š“, todėl Šalčininkų vardas buvo užrašytas Salsenicke.^{[paaiškinti]}

Šaltiniai

• (LT) Baranauskas, T., Šalčininkų istorijos pradžia – laisvės kovos, www.alkas.lt, 2011-07-02 01:33:02
• (LT) Buchaveckas, Stanislovas, Šalčininkai, MELC, Visuotinė Lietuvių enciklopeija
• (DE) Di Kronike von Pruzinlant des Nicolaus von Jeroschin // Scriptores rerum Prussicarum / hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Bd. I. Leipzig. 1861. pp. 291–624.
• (EN) Gagua , Ruslan B. The Knight of Teutonic Order Heinrich von Plotzke Wayback Machine. – Crusader, 2016, Vol. 4, Is. (2), p. 89.
• (DE) Petri de Dusburg Chronicon terrae Prussie // Scriptores rerum Prussicarum / hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlk. Bd. I. Leipzig. 1861. pp. 3–219.