Kristmemelio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kristmemelio mūšis
Data 1315 m. ruduo
Vieta Europa, Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, Kristmemelis
Rezultatas Lietuvių atsitraukimas
Konflikto šalys
Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg Lietuvos Didžioji kunigaikštystė Insignia Germany Order Teutonic.svg Vokiečių ordinas
Vadovai ir kariniai vadai
Vytenis

Kristmemelio mūšis – įvyko 1315 m. rudenį tarp Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Vokiečių ordino kariuomenių.

Kryžiuočiai Kristmemelio pilį pastatė 1313 m. balandžio 8–22 dienomis. Didysis magistras Karolis iš Tryro, norėdamas praplėsti krikščionių žemes, subūrė visą savo kariuomenę ir Nemuno pakrantėje, per šešias mylias aukščiau Ragainės, pastatė Kristmemelio pilį.

1315 m. rugsėjo 25 lietuviai su visa savo jėga apsupo Kristmemelio pilį, pastatydami tris mašinas ir su savimi turėdami daug rusinų lankininkų. Galiausiai kryžiuočiai su maža kariuomene prieš juos kovojo laivų mūšyje, o paskui iš Karaliaučiaus spalio 12 dieną išžygiavo su didele kariuomene, bet prieš tai, kai ten nuvyko, spalio 11 dieną lietuviai atsitraukė. Vytenis, lietuvių karalius, subūrė visus tinkamus karui savo karalystės vyrus ir apsupo Kristmemelio pilį, kurią 17 dienų iš visų pusių smarkiai puldinėjo su dviem apgulos mašinomis ir daugybe šaulių. Todėl kryžiuočiai sudegino savo pilies papilį, norėdami išvengti galimų pavojų. Tuo metu iš Sembos atplaukė šiai piliai padėti dar 160 kryžiuočių, tačiau lietuviai taip sumaniai užstojo visus kelius bei visas prieigas į šią pilį, kad niekas negalėjo į ją pakliūti, nors ir ne kartą mėgino šitai padaryti. Dėl to kryžiuočiai turėjo pasilikti laivuose, kur juos kiekvieną dieną puldinėjo lietuviai. Šiose kovose lietuviai neteko daug vyrų nukautaisiais ir sunkiai sužeistaisiais, o kryžiuočiai – 18 karių sužeistaisiais. Nieko šiuo būdu nepešę, galop jie 17 dieną, kai jau ketino pasitraukti, sužinoję, kad artėja magistras su didele kariuomene, priėjo pilies gynybinį griovį ir ten prinešė malkų, šieno, stagarų ir šiaudų, norėdami žūt būt pilį sudeginti. Tokia galybė benešiojančių ir bepuldinėjančių lietuvių buvo nukauta ir nepasiekę tikslo lietuviai pasitraukė, sudeginę apgulos mašinas.[1]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Urban, William. The Teutonic Knights: A Military History. Greenhill Books. London, 2003, pp. 162, 167, 168. ISBN 1-85367-535-0

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]