Krintantysis kvarkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Krintantysis kvarkas
Struktūra elementarioji dalelė
Šeima fermionas
Grupė kvarkas
Karta pirma
Antidalelė antikrintantysis kvarkas
Teorizuota 1964 m., Murray Gell-Mann, George Zweig
Atrasta 1967 m., SLAC eksperimentais
Simbolis d
Masė 4 – 8 MeV/c²
Elektros krūvis {{{elektros krūvis}}}
Magnetinis momentas {{{magnetinis momentas}}}
Sukinys ½

Krintantysis kvarkas – pirmosios kartos kvarkas, kurio krūvis lygus –1/3 e. Jis yra sunkesnis tik už kylantįjį kvarką, o jo masė – tarp 4 ir 8 MeV. Pagal standartinį modelį šis ir krintantysis kvarkas yra sudėtinės nukleonų dalys. Pavyzdžiui, protoną sudaro 2 kylantieji kvarkai ir vienas krintantysis kvarkas, neutroną – vienas kylantysis kvarkas ir du krintantieji kvarkai. (Pastaba: didžioji dalis nukleonų masės atsiranda dėl energijos gliuonų lauko, kuris laiko kvarkus drauge, o ne dėl pačių kvarkų masės.)

Kylančiojo kvarko egzistavimo prielaida iškelta 1964 m., kai Murray Gell-Mann ir George Zweig išvystė kvarkų modelį. Atrastas giluminės neelastinės sklaidos eksperimento Stenfordo linijiniame greitintuve metu 1967 m.

Hadronai, turintys krintantįjį kvarką[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Turintys krūvį pionai±) yra mezonai, kurie turi kylantįjį kvarką ir antikrintantįjį kvarką arba atvirkščiai.
  • Neutralus pionas (π0) yra tiesinis derinys iš kylančiųjų - antikylančiųjų ir krintančiųjų - antikrintančiųjų kvarkų, kaip ρ ir ω mezonai.
  • η ir η' bearomačiai mezonai yra tiesiniai deriniai iš keleto kvarkų - antikvarkų porų įskaitant krintantysis - antikrintantysis.
  • Daugelis aptiktų barionų sudaryti iš vieno ar kelių krintančiųjų kvarkų. Kaip ir nukleonai, Δ barionai sudaryti tik iš kylančiųjų ir krintančiųjų kvarkų: Δ+ turi vieną krintantįjį kvarką, Δ0 – du ir Δ – tris krintančiuosius kvarkus.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]