Konsulinė jurisdikcija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Konsulinė jurisdikcija, taip pat konsulinis teismingumas – konsulo teisė spręsti konsulo atstovaujamos valstybės piliečių ir kitų nacionalinės priklausomybės asmenų ginčus, vykdyti teismingumą jų atžvilgiu atstovaujamos valstybės vardu. Konsuliniam teismingumui vykdyti greta konsulato galėjo būti steigiamas konsulinis teismas.

Konsulinių teismų veikimą reguliavo valstybinės sutartys. Pvz., Vokietijos Imperijos konsuliniai teismai veikė tokiose valstybės kaip Kinija, Japonija, Siamas, Persija, Korėja, Samoa-Tonga (Apija), Turkija, Bulgarija ir Rumunija; Egipte konsulinę jurisdikciją apribojo tarptautiniai teismai (Tribunaux mixtes).

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konsulinis teismingumas šiuolaikinėje teisėje bei konsulinėje praktikoje ribotas. Konsulo įgaliojimai pagal valstybės tarnybos bei tarptautinę teisę daug siauresni nei XVI–XVIII a. galiojusioje nacionalinėje teisėje. Konsulinės jurisdikcijos išraiška šiuolaikinėje konsulinėje teisėje – teisminio pobūdžio funkcijos – teisė atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (apklausa), teismo proceso dokumentų įteikimas asmenims, esantiesm užsienyje ir pan. Konsuliniai pareigūnai gali būti konsuliniais teisėjais. Konsulinių teisėjų veiklą komercinio arbitražo srityje reguliuoja 2005 m. Europos chartija dėl konsulinių teisėjų komercinėse bylose.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Meyers Konversationslexikon. Verlag des Bibliographischen Instituts, Leipzig und Wien, Vierte Auflage, 1885–1892. Band 10 von Königshofen bis Luzon, Seite 41: Konsulargerichtsbarkeit bis Konsulieren.
  • American consular jurisdiction in the Orient. Frank Erastus Hinckley. Publisher: Washington, D.C., W. H. Loudermilk, 1906.
  • The justice of the Western consular courts in nineteenth – century Japan, by Richard T Chang. Westport, Conn. : Greenwood Press, 1984. ISBN 0-313-24103-1, ISBN 978-0-313-24103-1.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]