Komizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Komizmas (gr. komikos) – juokingumas, žaismingumas.

Komizmo samprata[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Komizmas yra vertybių išraiška, kuri susidaro iš prieštaravimo tokių tarp savęs susijusių reiškinių, kurių vienas žymi tam tikrą pozityvią (įprastą, žinomą) vertę, o kitas ją sumenkina.

Prieštaravimas gali būti tarp formos ir turinio, daiktų išvaizdos ir jų funkcijos, asmens elgesio ir situacijos, žodžių ir veiksmų, ketinimų ir galimybių, tikslo ir priemonių.

Juokiamės, kai pamatome, jog dalykas yra ne toks, koks turėtų, mūsų manymu, būti, kai pamatome nesutapimą tarp to, kuo dedamasi, ir to, kas iš tikrųjų yra, kai paaiškėja, jog tikslas neatitinka priemonių, kuriomis jo siekiama, kai veiksmai neatitinka pasiektų rezultatų, kai pretenzijos neatitinka galimybių, kai išvados neatitinka analizės ir t. t. – kai forma neatitinka turinio tam tikrame reiškinyje. Šitoks neatitikimas tarsi demaskuoja tą reiškinį, parodo jo nepagrįstumą ir tuo pačiu sukelia komiškumo jausmą, juoką.

Paprastai pajuokiamos žmogaus ar visuomeninio gyvenimo ydos, blogis, bjaurumas, pretenduojantis į tobulumą ir pripažinimą. Pavyzdžiui, menko proto ar luošas žmogus neatrodys juokingai, kol nelaikys savęs išminčiumi ar gražuoliu.

Komizmas visada yra kritiškas: vertintojas, remdamasis savo padėties, patirties, vertybių pranašumo jutimu, suvokia ir gali kitiems atskleisti reiškinį menkinančius bruožus.

Komizmo, kaip estetinės minties, raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinė komizmo samprata yra ilgos estetinės minties raidos rezultatas. Dar antikoje Platonas ir Aristotelis atkreipė dėmesį į komizmą kaip negatyvią daiktų charakteristiką. Apskritai senovės Graikijoje išryškėjo menkas komiškų žanrų vertinimas: jie buvo siejami su primityviais žmonių poreikiais ir sugebėjimais.

Labiau komiški žanrai paplito romėnų kultūroje, o ypač populiarūs pasidarė renesanso epochoje, kuomet tapo vienu iš hedonistinės orientacijos bruožų.

Švietėjai akcentavo auklėjamąją komizmo funkciją. Vienas švietėjų – Tomas Hobsas – nurodė tam tikrą vertintojo pranašumą komiškoje situacijoje.

Imanuelis Kantas komizmą aiškino kaip staigų įtemptos laukimo būsenos išnykimą.

Georgui Vilhelmui Frydrichui Hėgeliui komizmas – prieštaravimas, kurio dėka reiškinys pats save sunaikina.

Vėlesnės teorijos komizmą aiškina idealistiškai, racionalistiškai ir kt.

Funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Komizmas gali atlikti vien pramoginę fukciją, tačiau dažniausiai jis virsta estetine socialinės kritikos forma. Tuo atveju komiškumas kelia ne tik juoką, bet, verčia susimąstyti, vertinti, daryti išvadas ir taip kelia net komizmui priešingas reakcijas: liūdesį, rimtumą, kartėlį. Pagal kritikos atvirumo, piktumo, subtilumo laipsnį skiriama keletas komizmo formų: humoras, ironija, satyra, groteskas.

Kaip kritikos priemonė ir netiesioginis estetinio idealo reiškimo būdas komizmas atlieka auklėjamąją fukciją.

Žanrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvairiose liaudies kūrybos, publicistikos, meno šakose komiškumas kuriamas remiantis skirtingais būdais ir principais, todėl susidarė ir skirtingi jo žanrai: komedija, anekdotas, pokštas, humoreska, parodija, šaržas, karikatūra ir kt.