Klastojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Klastojimas arba falsifikacija (lot. falsifico 'klastoju') – tai sąmoningas, tyčinis ko nors iškraipymas, pakeitimas netikru dalyku ar visai naujo pagaminimas, siekiant asmeninės naudos, pasipelnymo ar kitų tikslų.

Už falsifikaciją numatyta baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už veikas, kurias darant klastojami materialiojo pasaulio objektai, pvz., kitos įmonės prekių ar paslaugų ženklo naudojimas, netikrų pinigų ar vertybinių popierių gaminimas, netikrų mokamųjų priemonių, skirtų atsiskaityti ne grynaisiais pinigais, gaminimas, dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas, parašo, antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas ir kita. Numatyta atsakomybė ir už literatūros, mokslo, meno ar kitikių kūrinių falsifikaciją.

Su falsifikacija dėl įvairių sumetimų susiduriama dažnai. Paprasčiausia yra valgomų prekių falsifikacija, su kuria policiniu būdu kovojama nuo XIX a. Asmens dokumentų falsifikacija praktikuojama jau ilgus šimtmečius. XIX a. Lietuvoje veikė ištisos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami bajoriški dokumentai, o nefalsifikuotų metrikų XIX a. beveik neturėjo nė vienas kunigas, kilęs iš baudžiauninkų. Metraščių ir šiaip istorinių šaltinių falsifikacija prasidėjo atsiradus istorijos mokslui. Pasaulio istorijoje žinomas viduramžių falsifikatas „Konstantino dovana“ (XVIII a.), Lietuvos istorijoje – „S. Grunau kronika“ (XVI a.), T. NarbutoRaudonės metraštis“, „Kyburgo dienoraštis“ (XIX a.). Lietuvoje spaudos draudimo laikotarpiu išleista nemažai leidinių su kontrafakcija (netikru spausdinimo vietos ir laiko nurodymu norint ką suklaidinti).

Falsifikacija gali atsirasti dėl įvairių motyvų: patriotinių, politinių, cenzūros, pelno ar kitų. Žinomi nuo Antikos laikų. Vėlesniais laikais imta imituoti epochos stilių, rašomąją medžiagą, raštą, kitas poligrafines savybes. Literatūros falsifikatai pasirodė su rašto atsiradimu. Minėtinas C. Sigoniuso 1583 m. paskelbtas Cicerono raštų falsifikatas, J. P. Collier 1852 m. „surado“ naujus Šekspyro veikalus, V. Aleksio V. Skoto vardu paskelbė romanus.

Dailės kūrinių falsifikatų atsirado pradėjus kolekcionuoti dailės kūrinius. Pirmosios falsifikacijos atsirado sen. Romoje, vėliau su išplitusia kolekcionavimo mada atgimė Renesanso epochoje. Plito XIX a. ir ypač XX a. Falsifikatai pagaminami sumaniai ir juos nustatyti galima tik atlikus specialią ekspertizę (pagal mikroskopinę, cheminę ar rentgeno spindulių analizę). Perteikiamas meno laikotarpio, mokyklos ar dailininko stilius, kūrinio faktūra, kompozicija, dekoro elementai, medžiaga, cecho ar dirbtuvės ženklas, dailininko parašas. Padaromi netgi kūrinio susidėvėjimo požymiai (patamsėjimas, sužalojimas). Dirbtinai sendinama drobė, popierius, dažų sluoksnis, sukuriama patina, krakeliūros.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žurnalistikos enciklopedija, 1997 Vilnius
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija, V tomas 2004 Vilnius