Klasikinė filologija

Klasikinė filologija – filologinių mokslų visuma, nagrinėjanti Senovės Graikijos ir Senovės Romos literatūrinį paveldą. Tiesioginis klasikinės filologijos objektas – klasikinės kalbos: senoji graikų kalba ir lotynų kalba, taip pat visa, kas šiedviem kalbom parašyta – senovės poetų, rašytojų, filosofų, istorikų, politikų, teisininkų, mokslininkų ir kitų kūriniai. Klasikinė filologija yra ne šiaip vienas iš filologijos dalykų; ji tęsia antikinių žinių tradicijas, jungdama to meto pasiekimus ir naujausius filologijos metodus.

„Klasikinė filologija, kaip sąveika su antikos paveldu, iškilo italų humanistams kovojant už tai, kad jų dalykai universaliojo švietimo sistemoje užimtų centrinę vietą. Filologinį šios kovos atspalvį lėmė nepaprasta senovės rašytinių paminklų svarba, ir šių paminklų tyrimas, kaip atsvara nusistovėjusiai tvarkai, turėjo tapti svarbiausiu Romos atgimimo varikliu,“ – sakė profesorius A. Rosiusas..

Žinomas vokiečių filologas F. A. Volfas iškėlė vadinamąjį Homero klausimą („Įvadas į Homerą“, lot. Prolegomena ad Homerum, 1795), tokiu būdu, taikant naują požiūrį į „Iliadą“ ir „Odisėją“, šią filologiją pradėta suvokti kaip platesnės imties bei krypčių tyrimus, ji tapo antikinio graikų ir romėnų pasaulio nagrinėjimu, virto „mokslu apie senovę“ (vok. Altertumswissenschaft), nors iki tol klasikinė filologija apsiribojo graikų ir romėnų šaltinių tyrimu, kuris daugiausia buvo sutelktas į tekstų saugojimą, vertimą ir perteikimą.

Pasak profesoriaus E. Frolovo, „natūralus tradicinis pagrindas svarbiausiems antikos istorijos etapams ir reiškiniams rekonstruoti – senovės žmonių bendroji literatūros tradicija“.