Karantino sargyba

Karantino sargyba (rus. Карантинная стража) – atskira ginkluota tarnyba Rusijos imperijoje (nuo 1832 m.) Juodosios jūros uostuose, užtikrinusi karantinų veikimą.

Dar Petro I laikais Rusijoje būdavo organizuojamos užkardos saugotis nuo maro. Tada ir vėliau užkardose sargybos buvo iš lauko kariuomenės.

1832 m. buvo sudaryta atskira vidinė karantino sargyba, kurioje buvo 1 batalionas, 3 pusbatalioniai ir 3 atskirosios kuopos. Ji buvo sukomplektuota kareiviais iš atskirojo vidaus sargybos korpuso, vėliau – iš lauko kariuomenės.

Nuo 1876 m. sargybą imta papildyti tiesiog naujokais. Tada ją sudarė Odesos karantino sargybos kuopa, Kerčės ir Feodosijos karantino sargybos puskuopės. Kiekvieną dalinį be vado ir jaunesniųjų karininkų sudarė puskarininkiai (rus. унтер-офицеры), prižiūrėtojai (rus. надзиратели), gvardionai (rus. гвардионы; budėdavo karantine laikomuose laivuose su keleiviais), eiliniai, darbininkai ir kiti.

Karantino sargyba būdavo pavaldi vietiniams gubernatoriams, kaip kad iki 1894 m. muitinių apygardų viršininkams buvo pavaldi pasienio sargyba.

Vidaus reikalų ministras, kuriam buvo pavaldi karantino sargyba, turėjo atskirojo korpuso vado teises.

Krymo karo metu karantino sargyba dalyvavo Sevastopolio bastionų gynyboje.

Karantino priežiūra užsiimdavo ir pasienio sargyba.

Nuorodos

• Карантинная стража
• 1-е Полное собрание законов, № 3.702;
• 2-е Полное собрание законов, № 5.691, 19.093, 32.055, 40.676, 43.061, 55.686;
• Свод законов Российской империи, т. XIII, устав врачебный, по продолжении 1886 г.