Kabliašaudė
Kabliašaudė, hakovnica (vok. Hakenbuechse) – stambaus kalibro per laibgalį užtaisomas šautuvas (XV-XVI a.), po vamzdžiu turintis kablį, kuriuo būdavo užkabinamas už tvirtovės sienos, kad šaunant siena sulaikytų atatranką.
Rusijoje kabliašaudes dažnai vadino rus. затинная пищаль, kur rus. затинная reiškia 'už palisado'). Tai rodė, kad kalbiašaudė yra tvirtovinis ginklas, skirtas šaudyti iš už tvirtovės tvoros. Rusijos kabliašaudės buvo dvejopos:
- sunkiosios kabliašaudės – su atrama, aptarnaujami dviejų karių.
- lengvosios kabliašaudės – aptarnaudavo 1-2 kareiviai. Tokios kabliašaudės vadintos ručnicomis. XV a. pabaigos lengvosios kabliašaudės ilgis būdavo 1 m, kalibras 20-25 mm. Padegamoji skylutė būdavo šone.[1]
Šių ginklų vamzdžiai būdavo kalami iš geležies ar atliejami iš ketaus. Neretai jie būdavo aštuonbriauniai.
Kulkos būdavo švininės. Pradžioje paraką padegdavo įkaitintų strypu arba dagčiu, vėliau atsirado patogesnės dagtinės spynos.[2] XVII-XVIII a. buvo paplitusios kabliašaudės spyruoklinėmis dagtinėmis spynomis, taip pat buvo ir kabliašaudžių su ratukinėmis ir titnaginėmis spynomis.[3]
Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tvirtovėse kabliašaudes irgi naudojo. Turėjo kabliašaudžių, pvz., Radvilų Biržų pilis[4] .
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Stanisław Kobielski. Polska broń palna, 1975. — 201 с.: іл., С.39.
- ↑ Кабельскі, С.30.
- ↑ Кабельскі, С.179.
- ↑ D. Kirvelis (2008) Radvilų Biržų pilies arsenalas XVII-XVIII a. In: Karo archyvas XXIII. 2008. Archyvuota kopija 2012-03-03 iš Wayback Machine projekto.