Absoliučiai juodas kūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Juodas kūnas)
Įvairių temperatūrų absoliučiai juodo kūno spinduliavimo priklausomybė nuo bangos ilgio

Absoliučiai juodas kūnasfizikinė abstrakcija, reiškianti kūną, kuris sugeria visas į jį krentančias elektromagnetines bangas bei bangų neatspindi.[1] Nepaisant to, absoliučiai juodas kūnas gali spinduliuoti elektromagnetines bangas ir turėti savo spalvą. Jo spinduliavimo spektrą apsprendžia vienintelis parametras – temperatūra. Dėl to kartais jį siūloma vadinti idealiuoju spinduoliu.

Terminą „absoliučiai juodas kūnas“ 1860 m. pirmą kartą panaudojo Gustavas Kirchhofas.

Juodojo kūno spinduliavimo dėsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planko spinduliuotės dėsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1900 m. remdamasis hipoteze, kad elektromagnetinės bangos spinduliuojamos porcijomis (kvantais), kurių energija susieta su dažniu (Planko hipotezė):

,

Maksas Plankas išvedė juodojo kūno spinduliuotės dėsnį:

Čia

Terminas Planko dėsnis kartais naudojamas Planko hipotezei apie energijos kvantavimą nusakyti (), o kartais kaip Planko spinduliuotės dėsnis – juodojo kūno spinduliavimo dėsnio sinonimas, todėl skaitant literatūrą reikia įsigilinti, ką autorius turi omenyje.

Vyno poslinkio dėsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra sąryšis tarp absoliučiai juodo kūno temperatūros ir bangos ilgio, ties kuriuo yra spinduliavimo maksimumas:

Nanometras yra patogus dydis nusakant optinio (šviesos) diapazono bangos ilgius.

Stefano ir Bolcmano spinduliuotės dėsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilna energija , spinduliuojama iš absoliučiai juodo kūno paviršiaus vieneto yra proporcinga temperatūros ketvirtajam laipsniui:

Proporcingumo koeficientas yra vadinamas Stefano ir Bolcmano konstanta.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Plancko dėsnis (Planko dėsnis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 357-358 psl.