Pereiti prie turinio

Absoliučiai juodas kūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Įvairių temperatūrų absoliučiai juodo kūno spinduliavimo priklausomybė nuo bangos ilgio

Absoliučiai juodas kūnasfizikinė abstrakcija, reiškianti kūną, kuris sugeria visas į jį krentančias elektromagnetines bangas bei bangų neatspindi.[1] Nepaisant to, absoliučiai juodas kūnas gali spinduliuoti elektromagnetines bangas ir turėti savo spalvą. Jo spinduliavimo spektrą apsprendžia vienintelis parametras – temperatūra. Dėl to kartais jį siūloma vadinti idealiuoju spinduoliu.

Terminą „absoliučiai juodas kūnas“ 1860 m. pirmą kartą panaudojo Gustavas Kirchhofas.

Juodojo kūno spinduliavimo dėsniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planko spinduliuotės dėsnis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1900 m. remdamasis hipoteze, kad elektromagnetinės bangos spinduliuojamos porcijomis (kvantais), kurių energija susieta su dažniu (Planko hipotezė):

,

Maksas Plankas išvedė juodojo kūno spinduliuotės dėsnį:

Čia

Terminas Planko dėsnis kartais naudojamas Planko hipotezei apie energijos kvantavimą nusakyti (), o kartais kaip Planko spinduliuotės dėsnis – juodojo kūno spinduliavimo dėsnio sinonimas, todėl skaitant literatūrą reikia įsigilinti, ką autorius turi omenyje.

Vyno poslinkio dėsnis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra sąryšis tarp absoliučiai juodo kūno temperatūros ir bangos ilgio, ties kuriuo yra spinduliavimo maksimumas:

Nanometras yra patogus dydis nusakant optinio (šviesos) diapazono bangos ilgius.

Stefano ir Bolcmano spinduliuotės dėsnis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilna energija , spinduliuojama iš absoliučiai juodo kūno paviršiaus vieneto yra proporcinga temperatūros ketvirtajam laipsniui:

Proporcingumo koeficientas yra vadinamas Stefano ir Bolcmano konstanta.

  1. Plancko dėsnis (Planko dėsnis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 357-358 psl.