Julijonas Gravrogkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Julius Gravrogkas)
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Julijonas Gravrogkas
Gimė: 1885 m. vasario 5 d.
Telšiai
Mirė: 1968 m. vasario 11 d. (83 metai)
Klivlandas, JAV
Tėvas: Kristupas Juozapas Karolis Gravrogkas (1839–1913)
Motina: Julijona Goes (1851–1885)
Vaikai:

Jurgis Gravrogkas

Veikla: inžinierius mechanikas, pedagogas
Alma mater: 1915 m. Petrogrado technologijos institutas
Buvusi Goesų valda Joniškio miesto laukų teritorijoje (dabar Sabačiūnų kaimas), atiteko Julijonui Gravrogkui
buv. Pervainių-Goesų sodybos vieta – J. Gravrogko (jis ir projekto autorius, 1935 m.) gyvenamasis namas V. Kudirkos g. 69, Joniškyje

Julijonas (Julius) Gravrogkas (1885 m. vasario 5 d. Telšiuose – 1968 m. vasario 11 d. Klivlande, JAV) – Lietuvos inžinierius mechanikas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1903 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1915 m. Petrogrado technologijos institutą. Mokytojavo Bologojės technikos mokykloje, buvo pašalintas dėl nepalankios caro valdžiai veiklos. Vėliau dirbo inžinieriumi Omske. 19171920 m. Bologojės technikos mokyklos direktorius. 1920 m. grįžo į Lietuvą, suorganizavo technikos mokyklą Vilniuje. Lenkams okupavus Vilnių, 1920 m. įkūrė Technikos mokyklą Kaune, 1920–1940 m. mokyklos direktorius.

19221944 m. dirbo Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. Lietuvos universitetas). 1934–1944 m. vadovavo Technikos fakulteto Mechanikos katedrai. 1941–1944 m. universiteto rektorius. Iki 1927 m. buvo socialdemokratų partijos narys, priklausė ateitininkų ir kitoms organizacijoms.

1945 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1946 m. mokytojavo Detmoldo lietuvių gimnazijoje. 1946–1949 m. Pabaltijo universiteto Hamburge-Pineberge profesorius. Vėliau persikėlė į JAV, ten užpatentavo laivų siūbavimų tyrimo aparatą. Bendradarbiavo išeivijos spaudoje. [1][2][3] Palaidotas Klivlando Kalvarijos lietuvių kapinėse.

Atminimo įmažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė darbus: „Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtis“ (1929 m.), „Nuo nejudamo eterio iki reliatyvistinės mechanikos“ (1931 m.), „Keletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimu“ (1933 m.), „Laivų stabilizacijos klausimais“ (1944 m.) ir kt.

Mokslinius straipsnius skelbė žurnaluose „Naujoji Romuva“, „Technika“ ir kt. Katalikiškoje spaudoje rašė pasaulėžiūros klausimais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]