Julijonas Lindė-Dobilas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Julijonas Lindė-Dobilas (1872 m. lapkričio 15 d. Dovydai, Joniškėlio valsčius1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžys) – Lietuvos rašytojas, kunigas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1898 m. baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu. Kunigavo Latvijoje (Skaistkalnėje, Pilbergėje, Lyvberzėje, Alūkstoje), Varniuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Jekaterinoslave (dab. Dniepropetrovskas). Nuo 1922 m. Panevėžio gimnazijos mokytojas, nuo 1926 m. – direktorius. Įkūrė moksleivių sambūrį „Meno kuopa“ ir jam vadovavo.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausiame kūrinyje – romane „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912 m. 2 leid. 1990 m.) – realistiškai vaizduojami 19051907 m. revoliucijos įvykiai, kritikuojama konservatyvioji dvasininkija. Tai pirmasis lietuvių psichologinis romanas. Sukūrė etinės problematikos dramas „Širdis neišturėjo“ (1921 m.) ir „Kur laimė?“ (1930 m.), apsakymų („Juodnugaris“, „Kūčios“, „Valiūtė“). Jo studija „Ar paseno Tenas: Jo „Meno filosofijos" kritika“ (1927 m.) sukėlė ginčų ir aštrią polemiką su J. Eretu. Parašė straipsnių apie literatūrą, estetiką, rašytojus. Publicistikai (rinkiniai „Į slėpiningąjį dvasios pasaulį“, išl. 1996 m.) būdinga filosofinė, kultūrologinė problematika, aukšto dvasinio polėkio apibendrinimai, intelektuali kalba.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Juozas StonysJulijonas Lindė-Dobilas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 402 psl.