Jonas Labokas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jonas Labokas (~1856 m. Rudgalvių kaime (dab. Klaipėdos rajonas) – 1921 m. spalio 4 d. Vilniuje) – Romos katalikų kunigas Lietuvoje ir Rusijoje, vienas garsiausių to meto pamokslininkų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo valstiečių šeimoje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, 1876 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. 1880 m. pasiųstas studijuoti į Sankt Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, kurią 1884 m. baigė teologijos magistro laipsniu.

Grįžęs į Lietuvą Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, bažnytines apeigas ir giedojimą, be to ėjo Vilniaus vyskupijos ekonomo pareigas. Už draudžiamos spaudos platinimą 1884 m. trumpam buvo ištremtas į Kobriną, o už vaikų auklėjimą lietuviška dvasia – į Slonimą. 1891 m. paskirtas klebonu į Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, o 1893 m. – į Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčią. Tuo pačiu metu Vilniuje dėstė tikybą keliose pradinėse mokyklose, garsėjo kaip vienas geriausių to meto pamokslininkų. Už pasakytą pamokslą Kražių skerdynių teismo procese Rusijos caro administracujos organų 1895 m. nuteistas ištremti į Tulos guberniją.

1897 m. grįžo į Vilnių, buvo paskirtas Šv. Onos bažnyčios klebonu. J.Laboko iniciatyva ši garsi Vilniaus šventovė buvo restauruota. Spėjama, kad po Spaudos draudimo panaikinimo jis buvo Vyskupijos aprobuojamų lietuviškų knygų cenzoriumi.

1910–1919 metais su pertrauka gyveno Sankt Peterburge, tarnavo miesto Šv.Kotrynos bažnyčioje. Vėliau grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas koplyčios rektoriumi tuometinėje Bobruisko gatvėje (dabar P.Vileišio g.). Palaidotas Rasų kapinėse. Švenčiant dvasininko 150–ąsias gimimo ir 85–erių mirties metines, kapavietė buvo restauruota.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]