Jonas Gocentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Gocentas
Gimė: 1897 m. gruodžio 23 d.
Gardamas, Naumiesčio valsčius
Mirė: 1974 m. liepos 8 d. (76 metai)
Klaipėda
Vaikai:

Jonas Algirdas, Jurgis Kristijonas, Vytautas Albertas

Veikla: teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, bibliofilas, sakytojas
Alma mater: 1933 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Jonas Jurgis Gocentas (1897 m. gruodžio 23 d. Gardame, Naumiesčio valsčius – 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje) – Lietuvos teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, sakytojas, bibliofilas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Evangelikų liuteronų Gocentų giminė kilusi iš Naujosios bažnytkaimio (Pakalnės apskritis). XIX a. persikėlė į Paprūsę Didžiojoje Lietuvoje.

1920 m. Jonas J. Gocentas vienas pirmųjų nepriklausomybės kovų pašauktinių, kovėsi Giedraičių mūšyje su lenkais, iki 1922 m. pabaigos tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Demobilizuotas dirbo Lietuvos geležinkelių valdyboje, 1923–1928 m. lankė Kauno suaugusiųjų gimnaziją, su J. Montvila leido mėnraštį „Spindulėlis“. 1928–1933 m. VDU studijavo teisę, 3 kartus buvo renkamas į studentų atstovybę, 1928–1933 m. priklausė Lietuvos moksleivių sąjungai „Varpas“ ir studentų „Varpo“ draugijai, 1932 m. buvo laikraščio „Lietuvos studentas“ redakcinės kolegijos narys.

1923 m. pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės, Sūduvos ir Klaipėdos krašto tautosaką, dainas. Eilėraščius spausdino „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“, „Trimite“, „Sandoroje“ (JAV). 1986 m. jie paskelbti knygoje „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Studentų, etninės kultūros, bažnytinio gyvenimo klausimais, kelionių po Vakarų Europą prisiminimus rašė į „Moksleivių varpus“, „Lietuvos studentą“, „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos žinias“.

1933–1959 m. dirbo teisininku: 19461955 m. Klaipėdoje ir 1956–1959 m. Šilutėje. Po II pasaulinio karo rūpinosi bažnytinių pastatų atgavimu. Visą gyvenimą rinko knygas, ieškojo retų laikraščių komplektų, spaudos smulkmenų. Sukaupė Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, kurios dalis 1949 m. sunaikinta, o savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos. Dalyvavo 1955 m. evangelikų liuteronų bažnytiniame ginče, gynė Klaipėdos krašto parapijų interesus. Mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiestyje – antkapyje įrašyti žodžiai iš „Tėvė mūsų“: Tenusiduodie Tavo valia.

Kraštotyrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kraštotyros darbai publikuoti 1990 m. almanache „Ramuva“, 1995 m. knygoje „Lietuvininkų žodis“. Išleistas diplominis darbas „Žmogaus ir piliečio teisių raida“. Saugomi rankraščiai: „Gardamiškių dainos“ (1926 m.); Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne (F-140) nuo 1989 m. saugomi rankraščiai „Mirties bausmė Lietuvoje“, kuris buvo parengtas apie 1932 m., ir 1959 m. sudarytas rankraštis „Surinkimininkai lietuvių pietistai“. Pastarajame darbe iškeliami surinkimininkų nuopelnai lietuvių kalbai, sąžinės svarba, aptariamos Klaipėdos krašto komplikuoto bažnytinio gyvenimo 1949–1959 m. sąlygos, įdėta šilutiškių surinkimininkų apie 1000 patarlių, priežodžių. Darbas vėliau buvo išplėtotas nuo ikikrikščioniškų laikų iki XX a. (papildžius ir išplėtus jį Bažnyčios istorijos bei papročių aprašymais, pietizmo plėtra XVIII a. Mažojoje Lietuvoje, jo poveikiu Didžiojoje Lietuvoje) ir pavadintas „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m.).

Kiti rankraščiai: 1964 m. „Sakytojiškos kalbos“, šiame rinkinyje pateikiama 50 kalbų ir pamokslų, pasakytų 1954–1964 m., 1967 m. sudarytas „Rojaus darželis“, rinkinyje yra 120 redaguotų ir originalių giesmių. 1969 m. – eilėraščių rinktinė „Ateik ateik, pavasarėli“ ir 1969 m. – Gocentų giminės istorija „Autobiografija“ bei prisiminimai apie XX a. pr. lietuvininkų šventes.

Būdamas pensininku atsidėjo kraštotyriniam darbui. Kraštotyra skatino užrašyti ir paskutiniųjų Klaipėdos krašto lietuvininkų tikėjimo apraiškas – surinkimus ir jų vadovus sakytojus, jų istoriją. Atkreiptas dėmesys ir į religinę poeziją – giesmes. Paaiškėjo, kad jų kalba vietomis labai įdomi ir išlaikiusi senąsias kalbos formas, o tarpais beviltiškai pasenusi, apsunkusi svetimybėmis – mėgino galynėtis dalį jų redaguodamas.

Apdovanotas (1928) Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu.