Jerzy Popiełuszko

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Palaimintasis Jerzy Popiełuszko
Jerzy Popieluszko.jpg
Gimė: 1947 m. rugsėjo 14 d.
Okopai, netoli Suchovolos
Mirė: 1984 m. sausio 27 d. (36 metai)
Tautybė: lenkas
Tėvas: Vladislovas
Motina: Mariana
Alma mater: Varšuvos kunigų seminarija

Jerzy Aleksander Popiełuszko (1947 m. rugsėjo 14 d. – 1984 m. spalio 19 d.) – Romos katalikų kunigas, 2010 m. birželio 6 d. Varšuvoje iškilmingai paskelbtas šventuoju.

Kunigo J. Popieluszko kapą Varšuvos Šv. Stanislovo Kostkos parapijos bažnyčios šventoriuje per pastaruosius daugiau kaip 25 metus nuo jo mirties aplankė daugiau kaip dvidešimt milijonų žmonių. Prie jo kapo meldėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs vidurinę mokyklą, 1965 metais įstojo į Varšuvos kunigų seminariją. Studijas teko laikinai nutraukti, nes 1966 metais buvo paimtas į armiją, kur už tvirtas religines pažiūras jam teko patirti pažeminimų. 1972 metų gegužės 28-ąją priėmė kunigo šventimus. 1980 metais Lenkijoje gimus nepriklausomam darbininkų judėjimui „Solidarumas“, kunigas Popieluszko tapo neoficialiu Varšuvos fabrikų kapelionu. Važinėjo taip pat po visą Lenkiją, bendravo su darbininkais, aukojo jiems Mišias, organizavo piligrimines keliones.

1981 metų gruodžio mėnesį Lenkijoje įvedus karinę padėtį, kunigas Popieluszko veiklos nenutraukė. Garsas apie jo drąsią veiklą sklido po visą Lenkiją, žavėjo darbininkiją ir, aišku, erzino komunistus. Trys saugumo pareigūnai, persirengę kelių inspekcijos uniformomis, sustabdė 1984 metų spalio 19-osios naktį iš vieno susitikimo su darbininkais grįžtančio kunigo automobilį. Sumuštas kunigas buvo įgrūstas į automobilio bagažinę. Po kelių valandų, nežinia dar gyvas ar jau miręs, buvo įmestas į Vyslos upę.

Dar tą pačią suėmimo dieną kunigas Popieluszko aukojo šv. Mišias. Tą kartą per pamokslą kunigas darbininkus ragino atsisakyti neapykantos ir keršto bei siekti solidarumo ir taikos, nes blogį galima nugalėti tik gėriu. Lygiai taip pat ir kitais kartais kunigas visus kviesdavo melstis už klystančius brolius ir nesmerkti, bet atskleisti blogį ir melą, o patiems visada būti tiesos ir laisvės liudytojais ir gynėjais.