Jean-François Millet
Fransua Milė | |
---|---|
Fransua Milė fotoportretas (iki 1875, aut. Félix Nadar) | |
Gimė | 1814 m. spalio 4 d. Gruši km., Manšo departamentas |
Mirė | 1875 m. sausio 20 d. (60 metų) Barbizonas |
Tautybė | Prancūzas |
Veikla | Dailininkas |
Sritis | Realizmas |
Vikiteka | Jean-François Millet |
Žanas Fransua Milė (pranc. Jean-François Millet, 1814–1875 m.) – XIX a. prancūzų realistinis tapytojas, piešėjas, grafikas. Garsus kaimo žmonių darbo vaizdais ir peizažais. Tarp žinomiausių jo paveikslų: „Varpų rinkėjos“ (1857), „Angelas“ (1859).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fransua Milė gimė 1814 m. spalio 4 d. Gruši kaime Manše Normandijoje. Buvo vyriausiu vaiku didelėje vidutinės padėties ūkininkų šeimoje. Jo tėvai buvo religingi ir patriarchališki, F. Milė buvo apmokytas lotynų kalbos, literatūros. Parodęs talentą piešimui 1833 m. F. Milė buvo nusiųstas į Šerburą mokytis pas tapytoją Bon Dumouchel (1807−1846). Po dvejų metų perėjo mokytis pas Lucien-Théophile Langlois (1803−1845), buvusį Antuano Žano Gro mokinį. 1837 m. su Šerburo miesto skirta stipendija F. Milė persikėlė į Paryžių ir pradėjo mokytis Aukštojoje dailės mokykloje istorinio tapytojo Polio Delarošo (1797−1856) klasėje. Po dvejų metų F. Milė nesėkmingai varžėsi dėl mokyklos Romos prizo, skiriamo jauniesiems talentams, paliko mokyklą jos nebaigęs. Grįžo į Šerburą, tapė portretus. Vienas jo portretų 1840 m. buvo eksponuotas Paryžiaus Salone. Kitą portretą užsakė Šerburo miestas, bet jis buvo grąžintas dailininkui atgal dėl nepanašumo.
F. Milė vedė Pauline-Virginie Ono ir su ja 1841 m. apsigyveno Paryžiuje. Šeima gyveno skurdžiai, jo žmona mirė nuo tuberkuliozės ir 1844 m. F. Milė vėl grįžo į Šerburą, pradėjo tapyti idilines bukolines scenas šviesių spalvų potėpiais, atliepdamas tuo metu padidėjusį susidomėjimą atgyvenusiu rokoko stiliumi. Su savo meiluže ir tarnaite Catherine Lemaire dailininkas persikėlė į Havrą ir 1846 m. vėl buvo Paryžiuje. 1848 m. Paryžiaus Salone F. Milė eksponavo „Grūdų sijotoją“, kuris buvo vienu iš anksčiausių F. Milė paveikslų, vaizduojančių kaimo žmonių darbą ir susilaukė kritikų palankaus vertinimo. Šiuo metu F. Milė susipažino su grupe menininkų, kurie vėliau bendrai buvo įvardinti „Barbizono mokykla“: Théodore Rousseau (1812−1867), Charles-Emile Jacque (1813−1894) ir Antoine-Louis Barye (1795−1875). Jis taip pat susitiko Onorė Domjė (1808-1879). 1849 m. F. Milė persikėlė į Barbizoną. Nuo šio laiko tapė tik kaimo scenas.
1850-51 m. Paryžiaus Salone F. Milė paveikslas „Sėjėjas“ susilaukė sėkmės. Kitais pagrindiniais F. Milė kūriniais buvo: „Pjovėjų poilsis“ (1853), „Varpų rinkėjos“ (1857), „Angelas“ (1859), „Vyras su kauptuku“ (1862), „Piemenaitė, sauganti savo bandą“ (1864, už pastarąjį F. Milė laimėjo pirmos klasės medalį Salone). Visi šie paveikslai buvo socialinio realizmo pakraipos, neslepiantys kaimo žmonių skurdo ir kartu jų stoiškumo. Paveiksle „Vyras su kauptuku“ žurnalistai įžvelgė sunkaus darbo sužalotą žmogaus asmenybę. Paveiksle „Angelas“ vaizduojama pora valstiečių, skiriantys trumpą laiką darbo metu maldai. Paveiksle „Varpų rinkėjos“ vaizduojamos kaimo moterys, surenkančios atskiras javų varpas, likusias lauke po pjūties. F. Milė žmona (susituokė 1853 m.) Catherine Lemaire 1863 m. pagimdė jam devintą vaiką. Maždaug tuo metu dailininko kūryboje vis reikšmingesnę vietą pradėjo užimti peizažo vaizdavimas. F. Milė tapė ne Barbizono apylinkių vaizdus, o labiau peizažus, įkvėptus jaunystės atsiminimų iš Normandijos ir kelių kelionių į Overnė centrinėje Prancūzijoje. Vienu žinomiausių F. Milė vėlyvųjų peizažų minimas paveikslas „Grevilio bažnyčia“.
1865 m. F. Milė buvo apdovanotas Garbės Legiono ordino kryžiumi (už paveikslą „Angelas“). 1867 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje F. Milė buvo reprezentuotas 9 paveikslais. 1870 m. per Prancūzijos-Prūsijos karą ir Paryžiaus Komunos sukilimą F. Milė buvo Normandijoje. 1871 m. grįžo į Barbizoną. Jo paveikslo dilerio P. Diuran-Riuelio pastangomis F. Milė paveikslai buvo eksponuoti užsienyje, susilaukė sėkmės Europoje ir Amerikoje. 1875 m. dailininkas prieš mirtį įtvirtino bažnytinę santuoką su Catherine Lemaire. Žanas Fransua Milė mirė 1875 m. sausio 20 d., palaidotas Barbizone šalia Teodoro Ruso. Jo kūrinių stambios kolekcijos yra Orsė muziejuje (Paryžius) ir Bostono dailės muziejuje (JAV)
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Louise-Antoinette Feuardent portretas“ (1841, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
-
„Sėjėjas“ (1850, Bostono dailės muziejus)
-
„Varpų rinkėjos“ (1857, Orsė muziejus, Paryžius)
-
„Angelas“ (1859, Orsė muziejus, Paryžius)
-
„Bulvių sodintojai“ (1861, Bostono dailės muziejus)
-
„Vyras su kauptuku“ (1862, J. Paul Getty muziejus, Los Andželas)
-
„Piemenaitė“ (apie 1871, Bostono dailės muziejus)
-
„Grevilio bažnyčia“ (1874, Orsė muziejus, Paryžius)