Jean-Baptiste Lully

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Žanas Batistas Liuli
Paul Mignard - Jean-Baptiste Lully.jpg
Gimė: 1632 m. lapkričio 29 d.
Florencija
Mirė: 1687 m. kovo 22 d. (54 metai)
Paryžius
Palaidotas: Notre Dame des Victoires
Veikla: Baroko kompozitorius
Žinomas už: „Miserere“,
„Kadmas ir Hermionė“,
„Armida“
Commons-logo.svg Vikiteka: Jean-Baptiste LullyVikiteka

Žanas Batistas Liuli (pranc. Jean-Baptiste Lully, 1632 m. lapkričio 29 d., Florencija – 1687 m. kovo 22 d., Paryžius) – XVII a. Prancūzijos baroko kompozitorius, nacionalinės prancūzų operos pradininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žanas Batistas Liuli gimė 1632 m. lapkričio 29 d. Florencijoje Italijoje. Jis buvo italas ir pradinis jo vardas buvo Džovanis Batista Liulis (it. Giovanni Battista Lulli). Jo tėvas Lorencas buvo kilęs iš valstiečių, motina Katarina del Sera buvo malūnininko duktė. Ž. B. Liuli turėjo vyresnį brolį Verdžinijų ir jaunesnę seserį Margjeritą. Jis tikriausiai išmoko groti gitara ir smuiku pas pranciškonų vienuolius, kurie gyveno toje pačioje gatvėje Florencijoje kaip jo tėvas, tapęs malūnininku. Nieko tikro nežinoma apie aplinkybes, dėl kurių Ž. B. Liuli buvo pasirinktas tapti italų kalbos mokytoju Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV puseserei Anai Marijai Luizai Orleanietei. Tikėtina, kad tai įvyko per princesės dėdę Rožė de Loreną, kuris viešėjo Florencijoje 1645 ir 1646 m.

1646 m. Ž. B. Liuli atvyko į Paryžių. Princesė tuo metu gyveno Tiuilri rūmuose ir su vietos muzikantais Ž. B. Liuli užbaigė muzikos mokslus, išmoko groti klavesinu, šokti. 1652 m. jis kartu su baleto šokėju Diu Mustjė (Du Moustier) parašė muziką „Maskarado Sen Žermeno miške“ pasirodymui. Tai yra anksčiausias žinomas Ž. B. Liuli kūrinys, iš kurio išliko tik libretas. 1652 m. princesė buvo susijusi su frondininkais ir turėjo pasitraukti iš Paryžiaus. Ž. B. Liuli perėjo groti į karaliaus Liudviko XIV baleto ansamblį. Jam taip gerai sekėsi, kad 1653 m. karalius paskyrė jį ansamblio kompozitoriumi, nors Ž. B. Liuli tuomet tebuvo dvidešimt vieneri. Po to kelerius metus jis derino savo kompozitoriaus ir šokėjo užsiėmimus. Jis buvo keleriais metais vyresnis už karalių ir tapo jo mėgstamiausiu muzikantu. 1656 m. jis parašė „Laiko baletą“ (La galanterie du temps), kuris tapo pirmuoju vien jo parašytu kūriniu. Su italų bendruomenės Paryžiuje, kuri buvo artima kardinolui Mazariniui ir, kartu, karaliui, parama Ž. B. Liuli užsitikrino padėtį kaip pirmaujantis to meto kompozitorius baletams. Taip pat jis pradėjo rašyti vokalinę muziką.

1660 m. Ž. B Liuli sukūrė motetą, kuris buvo atliktas Luvre bent 9 ar 10 kartų. 1661 m. Ž. B. Liuli buvo paskirtas karališkosios muzikos prižiūrėtoju, dėl ko jam teko priimti Prancūzijos pilietybę. 1662 m. jis vedė Madleną, kompozitoriaus Mišelio Lambero dukterį, su kuria vėliau susilaukė šešerių vaikų. Jo padėtį tuo metu rodo tai, kad ant vedybų sutarties pasirašė Liudvikas XIV, karalienės Marija Tereza Austrė ir Ona Austrė, ministras Ž. B. Kolberas. 1663 m. Ž. B. Liuli parašė vieną geriausių savo kūrinių, sakralinę „Miserere“ karaliaus dvarui. 1660 m. Paryžiuje ypač didelės sėkmės sulaukė italas Frančeskas Kavalis su savo operomis, bet 1663 m. jis patyrė nesėkmę ir paliko Paryžių. Tai galbūt atkreipė Ž. B. Liuli dėmesį į operos žanrą. 1664 m. jis pradėjo bendradarbiauti su Moljeru, dalyvavo įvairiuose baleto ir teatro pastatymuose. 1670 m. jis jau buvo pasiturintis ir galėjo pradėti ištaigingo nuosavo namo statybas Paryžiuje. Tais pačiais metais nutrūko jo santykiai su Moljeru. Tai aiškinama keliomis versijomis: kūrėjai galėjo susipykti dėl spektaklių pastatymų, kuriems Ž. B. Liuli rašė muziką, tačiau Moljeras pasiimdavo didžiąją dalį pajamų, arba dėl naujai įsteigtos Paryžiaus operos vadovavimo.

1672 m. Ž. B. Liuli nusipirko karaliaus privilegiją vadovauti Paryžiaus operai. Kartu su teatro scenografu ir architektu Karlu Vigaraniu jie įnešė po 10 000 livrų į šį verslą. 1673 m. opera „Kadmas ir Hermionė“ buvo tokia sėkminga, kad jos asmeniškai atvyko pasižiūrėti karalius Liudvikas XIV. Po Moljero mirties 1673 m. Ž. B. Liuli buvo suteikta teisė nemokamai naudotis Palė Rojalio teatru. Jis siekė išvaikyti čia įsikūrusius artistus-konkurentus ir pasiekė jų teisių suvaržymo. Jo muzikinės tragedijos „Alcesta“ premjera sulaukė viešo pasipiktinusių artistų pažeminimo ir nuo patyčių neišgelbėjo net Liudviko XIV vizitas. Karaliui šis spektaklis visgi padarė įspūdį ir jis patvarkė, kad sekančios trys Ž. B. Liuli kūrinių premjeros įvyktų senojoje Sen Žermeno pilyje, o tik po to būtų pristatytos mieste.

Ž. B. Liuli pradėjo bendradarbiauti su libretistu Filipu Kino (Quinault, Philippe, 1635−1688), kuris jam sukūrė libretus apie 20-čiai vėlyvųjų operų ir baletų. Kompozitorius vėliau pagarsėjo kaip įgudęs dvaro intrigų meistras. Nepaisant visko, jo muziką mėgo karalius ir dofinas. 1680 m. jis tapo vienvaldžiu Paryžiaus operos vadovu. 1681 m. atnaujintoje komedijoje „Miesčionys dvare“ pasirodęs Ž. B. Liuli sukėlė didžiulį publikos juoką, kad karalius paskyrė jį vienu iš savo sekretorių ir suteikė bajorystę. Jo vėlyvuosius santykius su karaliumi aptemdė kilęs skandalas, per kurį paaiškėjo, kad Ž. B. Liuli sugundė į tarnybą jam paskirtą pažą (jis buvo pagarsėjęs homoseksualiais polinkiais). Ž. B. Liuli buvo paprašytas palikti Palė Rojalio teatrą ir karalius neapsilankė garsiausio Ž. B. Liuli kūrinio „Armida“ premjeroje. Žanas Batistas Liuli mirė nuo gangrenos 1687 m. kovo 22 d. po to, kai mušdamas taktą atlikimo metu su lazda pataikė į savo koją ir sulaužė pirštą. Palaidotas Dievo Motinos Pergalės bažnyčioje (Notre Dame des Victoires) Paryžiuje. Jo sūnūs Luji, Žanas Batistas ir Žanas Luji tapo kompozitoriais ir muzikantais.

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi Ž. B. Liuli kūriniai.

Muzikinės tragedijos:

  • Les Fêtes de l'Amour et de Bacchus (1672);
  • Cadmus et Hermione (1673);
  • Alceste (1674);
  • Thésée (1675);
  • Atys (1676);
  • Isis (1677);
  • Psyché (1678);
  • Bellérophon (1679);
  • Proserpine (1680);
  • Persée (1682);
  • Phaëton (1683);
  • Amadis de Gaule (1684);
  • Roland (1685);
  • Armide (1686);
  • Acis et Galathée (1686);
  • Achille et Polixène (1687).

Komedijiniai baletai (su Moljeru):

  • Le mariage forcé (1664);
  • L'amour médecin (1665);
  • La Princesse d'Elide (1664);
  • Le Sicilien (1667);
  • Georges Dandin (1668);
  • Monsieur de Pourceaugnac (1669);
  • Les amants magnifiques (1670);
  • Le Bourgeois Gentilhomm (1670).

Choraliniai kūriniai:

  • Miserere (1664);
  • Te Deum (1677);
  • De Profundis, Grands Motets (1683);

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka