James Hillman

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Džeimsas Hilmanas
Gimimo vardas James Hillman
Gimė 1926 m. balandžio 12 d.
Atlantik Sitis, JAV
Mirė 2011 m. spalio 27 d. (85 metai)
Tompsonas, Konektikutas, JAV
Tautybė amerikietis
Veikla psichologas
Sritis archetipinė psichologija
Organizacijos K. G. Jungo institutas
Dalaso universitetas
Išsilavinimas mokslų daktaras
Alma mater Džordžtauno universitetas

Džeimsas Hilmanas (James Hillman, g. 1926 m. balandžio 12 d. – 2011 m. spalio 27 d.) – Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas, archetipinės psichologijos (analitinės psichologijos šaka) pradininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė viešbučių savininko šeimoje. Per motinos liniją buvo Prūsijos žydų kilmės. Baigė Volšo užsienio tarnybos mokyklą, 1944–1946 m. tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų karinio laivyno ligoninėje. Studijavo Džordžtauno universitete (Vašingtone), vėliau – anglų literatūrą Sorbonoje Paryžiuje. 1950 m. baigė Dublino universitetą, 1950–1953 m. studijavo Ciuricho universitete, 1953–1959 m. – K. G. Jungo institute Kiusnachte. 1959 m. gavo daktaro laipsnį ir analitiko diplomą Jungo institute.

1959–1969 m. dėstė K. G. Jungo institute (mokslo prorektorius), nuo 1978 m. dėstė Dalaso universitete, su kitais įkūrė Dalaso humanitarinių mokslų ir kultūros institutą. Vėliau atsidėjo privačiai praktikai. Nuo 1970 m. buvo leidyklos „Spring Publications“ vyriausiasis redaktorius.

Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džeimsas Hilmanas plėtojo vadinamąją archetipinę psichologiją, grindžiamą estetine vaizduote. Teigė, kad žmogų geriausiai galima suprasti per mitą ir vaizduotę, o ne standartines psichologines ar medicinines koncepcijas.

Hilmanas domėjosi mirties, savižudybės, dvasinio atgimimo temomis – teigė, kad paciento mintis apie mirtį reikia ne gydyti, bet tirti ir suprasti. Pasak Hilmano, tam tikros emocijos ir savijauta turi būti grindžiama ne vaikystėje patirtais įspūdžiais, bet kultūra, socialiniais santykiais, žmogiškąja prigimtimi ir vaizduote. Pabrėžė sapnų reikšmę. Teigė, kad žmonių nereikia stengtis pakeisti. Kritikavo kognityvinę, biologinę psichologiją, biheiviorizmą.[1]

Hilmanas atmetė Jungo individuaciją, neteikė didelės svarbos ego, animos/animus, šešėlio archetipams, o pabrėžė vaizduotės reikšmę, amžinojo vaiko (puer aeternus) būvą, iracionalumą ir nepriežastingumą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Savižudybė ir siela (Suicide and the Soul, 1964 m.)
  • Peržiūrint psichologiją (Re‑Visioning Psychology, 1975 m.),
  • Analizės mitas (The Myth of Analysis, 1983 m.),
  • Gydymo fikcija (Healing Fiction, 1983 m.),
  • Archetipinė psichologija (Archetypal Psychology, 1983 m.),
  • Mėlynoji ugnis: Rinktiniai raštai (A Blue Fire: Selected Writings, 1989 m.),
  • Širdies mintis ir pasaulio siela (The Thought of the Heart and the Soul of the World, 1992 m.),
  • Galios rūšys: Jos protingo panaudojimo vadovas (Kinds of Power: A Guide to its Intelligent Uses, 1995 m.),
  • Sielos kodas: Apie charakterį ir pašaukimą (The Soul’s Code: On Character and Calling, 1997 m.),
  • Charakterio jėga (The Force of Character, 1999 m.),
  • Siaubinga karo meilė (A Terrible Love of War, 2004 m.),
  • Senis ir vaikas (Senex and Puer, 2006 m.),
  • Miestas ir siela (City and Soul, 2006 m.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. James Hillman. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]