Italijos Egėjo salos
| Isole italiane dell'Egeo Italijos Egėjo salos | |||||
| Italijos kolonija | |||||
| |||||
| |||||
| Sostinė | Rodas | ||||
| Valdymo forma | kolonija | ||||
| Era | Imperializmas | ||||
| - 1912 m. Italijos-Turkijos karo pabaiga | 1912 m. | ||||
| - 1947 m. Paryžiaus taikos sutartis su Italija | 1947 m. | ||||
.svg)
Italijos Egėjo salos (it. Isole italiane dell'Egeo; gr. Ιταλικά νησιά του Αιγαίου), Italijos Dodekanesas (it. Dodecaneso Italiano) – 1912-1947 m. Italijos karalystei priklausiusi valda iš 12 didesnių ir daugelio smulkių salų pietrytinėje Egėjo jūros dalyje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dodekanesą, išskyrus Kastelorizą, Italijos karalystė okupavo 1912 m. Italijos-Turkijos karo metu. Italija buvo sutikusi grąžinti salas Osmanų imperijai pagal 1912 m. Ouchy sutartį.[1], tačiau neaiškiai suformuluotas tekstas leido veikti laikinajai itališkai salų administracijai. Pagal 1923 m. Lozanos sutarties 15 straipsnį Turkija galutinai atsisakė visų teisių į Dodekanesą. Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzija laikinai okupavo Kastelorizą, kurį Italija aneksavo (iš Osmanų imperijos) 1919 m.[2]
Fašistinė Italija formaliai aneksavo Dodekanesą kaip Possedimenti Italiani dell'Egeo.[3]
Italijos ineresai Dodekanese buvo pagrįsti strateginiais tikslais, buvo ketinama jomis remtis toliau formuojant Italijos imperiją.[4] Lero ir Patmo salose buvo įkurtos Italijos karalkiškojo laivyno bazės.[4]
Administracinė politika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1923 m. karinius valdytojus pakeitė civiliniai gubernatoriai. Italų politika vietinių gyventojų atžvilgiu turėjo dvi fazes:
- Gubernatorius Mario Lago, liberalus diplomatas, skatino taikų etniškai skirtingų grupių ir italų sugyvenimą, palaikė švelnią integraciją. Pvz., Lago italams kolonistams suteikdavo žemės ir skatino mišrias santuokas su vietiniais graikais.[3]
- Jo įpėdinis gubernatorius Cesare Maria De Vecchi diegė priverstinę italianizaciją.
1929 m. Pizos universitete buvo įvestos stipendijos studentams iš Dodekaneso, tai turėjo platinti italų kultūrą ir kalbą tarp vietinių profesionalų.[5] Vienintelė sritis, kur Lago neieškojo kompromisų, buvo religija. Graikų stačiatikių apeigos buvo slopinamos, leidžiamos tik katalikiškos.[3] Italų valdžia stengėsi apriboti Graikų stačiatikių bažnyčios įtaką, nesėkmingai bandė organizuoti vietinę autonominę Dodekaneso bažnyčią.[5]
Salose veikė fašistinės jaunimo organizacijos, pvz., Opera Nazionale Balilla. Italų valdžia skatino vardų italinimą.[5] Juridinis salų statusas buvo tarpinis (possedimento) tarp kolonijos ir pačios Italijos. Salų gyventojai formaliai buvo Italijos piliečiai, tačiau neturėjo visų piliečių teisių, jie neprivalėjo tarnauti Italijos kariuomenėje.[3]
Gubernatoriaujant De Vecchi (nuo 1936 iki 1940 m.) , tvirtam ir lojaliam fašistui, italianizacija tapo grubi.[5] Italų kalba tapo priverstine švietime ir viešajame gyvenime. Graikų kalba mokyklose liko tik kaip pasirenkamas dalykas.[3][5] Valdant Lago saliečiai galėdavo išsirinkti savo merus, o 1937 m. salose įtvirtinta fašistinė sistema, kiekvienoje [[Komuna {Italija}|komunoje]] buvo paskirti podestos.[5] 1938 m. salose ėmė veikti Italijos rasiniai įstatymai, vietiniai įstatymai buvo rpiderinti prie Italijos įstatymų.[5]
Italų kolonistų kėlimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Italų valdžios pastangos keldinti italus kolonistus į salas nebuvo labai sėkmingos. 1936 m. Dodekanese gyveno 16711 italų, kurių dauguma gyveno Rodo ir Lero salose.[5] Rode ir Kose gyvenę italai buvo ūkininkai, gyvenę naujai kurtose žemės ūkio gyvenvietėse. O Lero italai daugiausia buvo kariuomenę aptarnavę darbuotojai, gyvenę kariuomenės bazėse naujai italų pastatytame mieste Portolage (dabartinis Graikijos miestas Lakki).[5]
Viešieji statiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Musolinis siekė Dodekaneso salas paversti Italijos kolonijinės imperijos vitrina, tad ėmėsi stambių statybų archipelage.[6] Buvo tiesiami nauji keliai, statomi monumentalūs statiniai (fašistinio stiliaus architektūra). Statybose kartais naudojo priverstinį graikų darbą.[6]
Salose iki šiol stovi daug itališkosios architektūros pavyzdžių:[7]
- Grande Albergo delle Rose (dabar „Casino Rodos“), 1927 m., architektai Florestano Di Fausto ir Michele Platania. Stilius – arabų, Bizantijos ir Venecijos stilių mišinys.
- Casa del Fascio (Rodo fascijos namas, dabar miesto rotušė), 1939 m., tipiškas fašistinės architektūros pavyzdys.
- San Giovanni katalikų bažnyčia, 1925 m., architektas Di Fausto. Šv. Jono ordino viduramžių katedrinės bažnyčios rekonstrukcija.
- Teatro Puccini (dabar Rodo miesto Nacionalinis teatras). 1937 m., 1200 vietos.
- Palazzo del Governatore (Gubernatoriaus rūmai, dabar Dodekaneso prefektūros įstaigų pastatas), 1927 m., architektas Di Fausto. Venecinis stilius.
- Villaggio rurale San Benedetto (dabar Kolymbia kaimas), 1938 m. pastatytas kaimas, pavyzdinis kaimas su visomis šiuolaikinėmis paslaugomis.
- Portolago miestas (dabar Lakki) Lero saloje, pastatytas 1938 m., tipiškas Italijos racionalizmo stilius.
-
Grande Albergo delle Rose -
Palazzo del Governatore -
Casa del Fascio -
Buvusi San Giovanni katalikų bažnyčia
Italai atidžiai išžvalgė salas (pirmas kartas istorijoje) ir ėmė diegti masinį turizmą Rodo ir Koso salose.[6] Mažesniosios salos liko primirštos, jose niekas nebuvo statoma ir vystoma.[6]
Administracinis skirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Sala (skliausteliuose itališkas pavadinimas) | Plotas | Gyventojų skaičius |
|---|---|---|
| Rodas (Rodi) ir gretimos salelės | 1412 km² | 60 244 |
| Patmas (Patmo) ir gretimos salelės | 57,1 km² | 3214 |
| Lipsai (Lisso) | 17,4 km² | 993 |
| Kalimnas (Calino) ir gretimos salelės | 128,2 km² | 15 338 |
| Kosas (Coo) | 296 km² | 20,003 |
| Astipalėja (Stampalia) ir gretimos salelės | 113,6 km² | 1767 |
| Nisiras (Nisiro) ir gretimos salelės | 48 km² | 2375 |
| Simė (Simi) ir gretimos salelės | 63,6 km² | 6176 |
| Tilas (Piscopi) ir gretimos salelės | 64,3 km² | 1227 |
| Chalkė (Calchi) ir gretimos salelės | 30,3 km² | 1476 |
| Karpatas (Scarpanto) ir gretimos salelės | 306 km² | 7893 |
| Kasas (Caso) ir gretimos salelės | 69,4 km² | 1913 |
| Megistė (Castelrosso) ir gretimos salelės | 11,5 km² | 2267 |
| viso | 2668,3 km² | 132,289 |
- Šaltiniai:
- 1936 m. gyv. surašymas
- Annuario Generale, Consociazione Turistica Italiana, Roma, 1938
Planuota ekspansija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Graikijos operacijos fašistinė Italija siekė prie Italijos Egėjo salų valdos prijungti Kikladas ir Sporadas, bet Vokietija prieštaravo bet kokiam marionetinės Graikijos (1941–44) teritorijos sumažinimui.[8] Kadangi italai buvo okupavę Kikladas, jie ruošėsi oficialiai aneksuoti šias salas, nežiūrint į Vokietijos prieštaravimus.[8]
Italijos valdžios pabaiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjį salos trumpam buvo mūšių tarp vokiečių, britų ir italų arena.[9] Kovos veiksmuose viršų paėmė vokiečiai, ir nors iš žemyninės Graikijos juos išvarė 1944 m., Dodekanesuose jie liko iki karo galo.[9] Vokiečių okupacijos metu Dodekanesai formaliai liko pavaldūs Italijos Socialinei Respublikai, bet de facto buvo Vokietijos karinės vadovybės valdžioje.[10]
Pagal 1947 m. Taikos su Italija sutartį salos buvo perduotos Graikijai.[9]
Italijos Egėjo salų kolonijiniai vadovai 1912–1947 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kariniai vadai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Giovanni Battista Ameglio (1912 m. gegužės 5 d. – 1913 m. spalio 14 d.)
- Ferruccio Trombi (1913 m. spalio 15 d. – 1913 m. lapkričio 8 d.) (laikinasis)
- Francesco Marchi (1913 m. lapkričio 9 d. – 1914 m. balandžio 26 d.)
- Giovanni Croce (1914 m. balandžio 27 d. – 1917 m. gegužės 26 d.) (laikinasis iki 1914 m. rugpjūčio 3 d.)
- Vittorio Elia (1917 m. gegužės 27 d. – 1919 m. gruodžio 15 d.)
- Achille Porta (1919 m. gruodžio 15 d. – 1920 m. rugpjūčio 6 d.)
- Carlo Senni (1920 m. rugpjūčio 7 d. – 1920 m. rugsėjo 16 d.) (laikinasis)
- Felice Maissa (1920 m. rugsėjo 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 16 d.)
- Alessandro De Bosdari (1921 m. rugpjūčio 17 d. – 1922 m. lapkričio 15 d.)
Gubernatoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mario Lago (1922 m. lapkričio 16 d. – 1936 m. lapkričio 27 d.)
- Cesare Maria De Vecchi (1936 m. gruodžio 2 d. – 1940 m. gruodžio 9 d.)
- Ettore Bastico (1940 m. gruodžio 10 d. – 1941 m. liepos 14 d.)
- Inigo Campioni (1941 m. liepos 15 d. – 1943 m. rugsėjo 18 d.)
Vicegubernatoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Igino Ugo Faralli (1943 m. rugsėjo 18 d. – 1945 m. gegužės 7 d.)
Vokiečių kariniai vadai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ulrich Kleemann (1943 m. rugsėjo 8 d. – 1944 m. rugsėjo 20 d.)
- Otto Wagener (1944 m. rugsėjo 20 d. – 1945 m. gegužės 5 d.)
Vyriausieji administratoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Peter Acland (1945 m. gegužė – 1945)
- Charles Henry Gormley (1945–1946)
- Arthur Stanley Parker (1946 – 1947 m. rugsėjo 15 d.)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Treaty of Ouchy (1912), also known as the First Treaty of Lausanne Archyvuota kopija 2013-09-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Full text of the Treaty of Lausanne (1923)
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Marc Dubin (2002). Rough Guide to the Dodecanese & East Aegean islands. Rough Guides. p. 436. ISBN 1-85828-883-5.
- ↑ 4,0 4,1 Anthony J. Papalas (2005). Rebels and radicals: Icaria 1600-2000. Bolchazy-Carducci Publishers. p. 101. ISBN 0-86516-605-6.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Aegeannet, The Dodecanese under Italian Rule Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Dubin (2002), p. 437
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2011-05-21 iš Wayback Machine projekto. in Italian
- ↑ 8,0 8,1 Davide Rodogno (2006). Fascism's European empire: Italian occupation during the Second World War. Cambridge University Press. p. 85. ISBN 0-521-84515-7.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 Dubin (2002), p. 438
- ↑ Nicola Cospito; Hans Werner Neulen (1992). Salò-Berlino: l'alleanza difficile. La Repubblica Sociale Italiana nei documenti segreti del Terzo Reich. Mursia. p. 128. ISBN 88-425-1285-0.