Insinuacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Insinuãcija (lot. insinuatio – 'įsiteikimas') – šmeižikiškas prasimanymas; bandymas mėginimas sukelti įtarimą, primesti kaltę[1], nuplėšti garbę[2]; piktavališkas sumanymas. Plačiąja prasme – šmeižtas.

Insinuacija yra užuominos rūšis, netiesiogiai juodinant, neigiamai apibūdinant žmogų. Tikslas – pakirsti klausytojų, skaitytojų, klientų (ir pan.) pasitikėjimą adresatu, priešininku (diskusijose, ginčuose ir kt.).

Politinio turinio užuominos, nukreiptos prieš politikus, valdžios ir valdymo institucijas, sudaro specifinę insinuacijų porūšį. Paprastais tokiais atvejais nėra neigiamo moralinio-etinio vertinimo siekiant išvengti galimų teisminių ir kitokių represijų iš atitinkamų asmenų pusės.

Retorika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Retorikoje insinuacija yra retorikos priemonė, siekiant ką nors įteigti nepastebimai, vengiant klausytojų nepasitenkinimo, kuris galėtų kilti, atsisakant užuominos formos, o mintį išsakant tiesiogiai.

Civilinė teisė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Insinuacijos sąvoka žinoma nuo Bizantijos laikų. Įvedė imperatorius Justinianas. Insinuacija buvo teisminis dovanojimo tvirtinimas, buvo viršijama nustatyta suma. Tikslas – apriboti išlaidumą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Insinuacija (Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 m.)
  2. Insinuacija Archyvuota kopija 2010-03-09 iš Wayback Machine projekto. (LKŽ)